Šią kadenciją švietimas pagaliau buvo įrašytas į valstybės prioritetų sąrašą.

Po labai ilgų svarstymų ir diskusijų, pagyrų ir kritikos pernai kovą Seimas priėmė Švietimo įstatymą. Naujos redakcijos Švietimo įstatyme sistemiškiau ir aiškiau reglamentuojamas mokyklų skirstymas į grupes. Anksčiau buvo įtvirtinti trys bendrojo lavinimo mokyklų tipai: pradinė, pagrindinė, vidurinė. Priimtame naujos redakcijos įstatyme įteisinti dar du: progimnazija ir gimnazija.
Gimnazijos tipas skiriamas nuo vidurinės mokyklos tipo, o progimnazijos tipui priskiriamos mokyklos, vykdančios pagrindinio ugdymo programos pirmąją dalį ar pagrindinio ugdymo programos pirmąją dalį ir pradinio ugdymo programą, t.y. nuo pirmos iki aštuntos arba nuo penktos iki aštuntos klasės. Progimnazijos ir gimnazijos tipų įvedimas leidžia laipsniškai išspręsti devintos ir dešimtos klasių “persiklojimą” miesto mokyklose ir lengviau restruktūrizuoti vidurines mokyklas.
Vidurinės mokyklos tipo nutarta atsisakyti nuo 2015 m. rugsėjo 1 d. Nuo tada bendrojo ugdymo mokyklų tipai būtų šie: pradinė mokykla, progimnazija, pagrindinė mokykla ir gimnazija.
Įstatymas nustato, kad pagrindinio ugdymo žinių ir įgūdžių patikrinimas yra privalomas. Jis reikalingas, nes gauti rezultatai gali padėti vertinti mokinių dalykines ir bendrąsias kompetencijas, teikti mokiniams informaciją apie jų gebėjimus, reikalingą renkantis tolesnį dalyko mokymosi kursą ir mokyklą. Mokykloms gauta informacija būtų svarbi priimant mokinius į tolesnio mokymosi programas ir užtikrinant lygias mokinių galimybes. Šis patikrinimas suteiktų svarbios informacijos ir savivaldybėms, taip pat padėtų įsivertinti mokymo rezultatus, būtų švietimo stebėsenos įrankis ir padėtų informuoti visuomenę apie pagrindinio ugdymo rezultatus.
Aptariamas įstatymas nustatė, kad nuo 2011 m. rugsėjo 1 d. bendrojo ugdymo ir neformaliojo švietimo mokyklose, kuriose įteisintas tautinės mažumos kalbos mokymas arba tautinės mažumos kalba mokomas ugdymo procesas, valstybinės lietuvių kalbos disciplina yra sudėtinė ugdymo programos dalis ir jos mokymui skiriama ne mažiau laiko nei gimtosios kalbos mokymui. Tokiose mokyklose priešmokyklinio ugdymo programoje ne mažiau kaip keturios valandos per savaitę yra skiriamos ugdymui lietuvių kalba, o ikimokyklinio ugdymo programos dalis tėvų pageidavimu gali būti vykdoma lietuvių kalba.
Siekiant puoselėti lietuvių kalbą, pataisomis taip pat įtvirtinama, kad valstybė finansuos ar kitaip skatins užsienyje gyvenančių lietuvių veiklą švietimo srityje, lietuvių kilmės užsieniečius ir užsieniečius, besimokančius (studijuojančius) lietuvių kalbą, kultūrą.
Taip pat įstatyme teigiama, kad toliau kaip trys kilometrai nuo mokyklos kaimuose ir miesteliuose gyvenantys mokiniai, besimokantys pagal priešmokyklinio ar bendrojo ugdymo programas, privalės būti vežiojami.
Be to, Švietimo, mokslo ir kultūros komitetas siūlė Švietimo ir mokslo ministerijai tobulinti Vyriausybės nutarimus, kad nebūtų žlugdomos kaimo vietovėse ir miesteliuose veikiančios mokyklos ir kad toliau nebūtų taupoma švietimo kokybės bei vaikų saugumo sąskaita. Taip pat numatyta leisti savivaldybių taryboms komplektuoti dvi vienuoliktas klases miesto mokyklose ir vieną vienuoliktą klasę kaimo, paribio bei miesto pakraščio mokyklose.
Šioje kadencijoje priimtas ir labai sudėtingas Mokslo ir studijų įstatymas, kuris ypač aktualus mūsų visuomenei.
Tai ne tik prisidės prie studijų kokybė ir prieinamumo, o ir stabdys protų nutekėjimą. Reformos reikmėms panaudojamos milijoninės lėšos iš ES struktūrinių fondų. Sukurta valstybės remiamų paskolų sistema daro studijas prieinamesnes mokantiesiems už mokslą. Be to, Seimas patvirtino universitetų statutus.
Manau, kad padaryti labai dideli ir svarbūs darbai, todėl nuoširdžiai tikiuosi jų tobulinimo ir tęstinumo.