Vienoje neturtingiausių pasaulio šalių gali patirti pačių turtingiausių savo gyvenimo potyrių. Be abejonės, dauguma jų bus susiję su gamta ir gyvūnais.

Egzotika Laose tyko už kiekvieno kampo – džiunglėse, kuriose įrengtoje trasoje  prisikabinęs skrieji medžių viršūnėmis, parke, kuriame maudaisi daugybės krioklių papėdėse, ar olose, kurių tamsiose gelmėse apžiūrinėji įrengtas šventyklas.

Skrydžiai medžių viršūnėmis ir nakvynė medyje

Į Laosą atvykome iš Šiaurės Tailando – per keletą minučių su valtele kirtome Mekongo upę ir, susitvarkę formalumus prieplaukoje stovinčioje varganoje muitinės būdelėje, įžengėme į komunistinę Laoso šalį.
Nedidelis Huai Sai miestelis, kuriame atsidūrėme, lyg ir niekuo neypatingas – ant kalvelės iškilusi budistų šventykla, Mekongo pakrantėje pūpso šiukšlių, o pagrindinėje gatvėje išsidėsčiusios kavinės, svečių namai ir improvizuotos parduotuvėlės, kurių gilumoje matai paprastuose kambariuose ant grindų sukritusius ir televizorių žiūrinčius vietinius gyventojus. Tačiau čia patekęs prašalaitis nustebtų, kad šiame, atrodytų, visai neišsiskiriančiame miestelyje vaikštinėja daug vakariečių, o parduotuvėse tarp prekių vyrauja darbinės pirštinės ir lietpalčiai.
Huai Sai tapo baze, iš kurios keliautojai išvyksta patirti pačios unikaliausios pramogos ne tik Laose, bet ir visoje Pietryčių Azijoje. Tai gibonų stebėjimas džiunglėse, kuris leidžia pajusti beždžionių gyvenimo kasdienybę ir visiškai atitrūkti nuo civilizacijos bei “išsivalyti” galvas.
Pusvalandžio trukmės instruktažas, pora valandų kratymosi sunkiai išvažiuojamais keliukais visureigyje, dar poros valandų žygis su gidu džiunglėmis ir galiausiai pasieki kelionės tikslą – tarp medžių įrengtus lynus, prie kurių prisikabini tam skirtais prietaisais ir  prilaikomas tik diržų bei plieninės virvės skrieji virš medžių viršūnių ir kalnų upių išvagotų slėnių. Lynų ilgis siekia 400–700 m, o praleki kabodamas kelių šimtų metrų aukštyje!
Kai pirmą kartą atsispiri nuo žemės ir pasileidi į kitą slėnio pusę, o pro tirštą rūką nematai net lyno pabaigos, širdis susigniaužia iš baimės, bet jau po akimirkos šis jausmas dingsta. Vienintelė mintis, kuri ateina į galvą tuo metu, kai žvalgaisi į po kojomis plytinčias galingų medžių viršūnes – nieko negali būti geriau už šią akimirką.
Po dešimties skrydžių vienas už kitą ilgesniais lynais pasiekėme savo nakvynės vietą. Dar vienas trumputis skrydis ir mes – namelyje medyje! Tai 40 m aukštyje įrengtas trijų aukštų namukas su valgomuoju, dušu, tualetu, prieškambariu, kuriame visi nusiauname batus, ir čiužiniais šešiems žmonėms, virš kurių užsitiesia baldakimai nuo uodų. Namuke, kuris tarsi išpildo vaikystės svajonę, yra netgi vanduo ir elektra. Nors čia neįrengta nei langų, nei sienų, jokios aukščio baimės nejauti, nes esi taip aukštai, kad žemės paprasčiausiai nebematai, o aplinkui plytintys vaizdai tiesiog nardina į palaimingą būseną.
Gibonų stebėjimo išvyka ir infrastruktūra sukurta siekiant išsaugoti šiuos retus primatus, kurie ėmė nykti intensyviai medžiojami vietinių gyventojų. Tokio gyvūnų stebėjimo idėja kilo prancūzų mokslininkui Jeffui Reumauxui, kuris rado lėšų ir pasirūpino namelių medžiuose, lynų tinklo įrengimu Bokeo gamtos rezervate. O vietiniai gyventojai, kurie dar ne taip seniai medžiojo gibonus, tapo gidais, vedančiais keliautojus šiais nepaprastų potyrių takais – dirbti gidais jiems finansiškai kur kas labiau apsimoka, nei medžioti. Prancūzo tikslas buvo skatinti ekoturizmą ir parodyti, kad galima gyventi nežalojant gamtos. Dėl to ir ši ekskursija nėra plačiai reklamuojama, nes jos sumanytojai nenori, kad ji taptų pagrindiniu turistų traukos centru.
Ir nors mes, kaip ir dauguma šios išvykos dalyvių, gibonų nematėme, skrydžiai lynais iki pat sutemų, džiunglėse gaminta vakarienė, egzotiniai vaisiai ir nakvynė medyje, apsuptame skardžių džiunglių garsų, leidžia šį potyrį laikyti vienu geriausių savo gyvenime. Net tokie džiunglėse laukiantys įkyruoliai, kaip uodai, dėlės ir nuo medžių kabantys vikšrai, atrodo vieni niekai.

Senoji sostinė Luang Prabangas

Daugumoje šalių aplankyti sostinę atrodo būtina, tačiau Laoso, kaip ir daugelio Pietryčių Azijos šalių, sostinė Vientianas negarsėja nei architektūros grožiu, nei lankytinais objektais. Tad po viešnagės džiunglėse kitas mūsų kelionės tikslas buvo kur kas gražesnė senoji Laoso sostinė Luang Prabangas – nedidelis miestelis, aplink kurį išsidėstę bent keli dėmesio verti gamtos dariniai. Laose keliai labai prasti, o autobusai išklerę, tad kelionės sausuma ilgos, nuobodžios ir pavojingos. Vykti į Luang Prabangą pasirinkome kitą kelią – Pietryčių Azijos gysla vadinamą Mekongo upę, kuri labiausiai užteršta visame pasaulyje.
Kelionė Mekongo upe tapo dar vienu ekstremaliu potyriu, prilygusiu kelionei visureigiu per dumblą ir balas, kai bandėme išsikapstyti iš džiunglių. Į Luang Prabangą buvo galima vykti dviejų tipų valtimis – lėtaeigė tave atgabentų tik po dviejų dienų, o greitaeigė turėtų pristatyti per šešias valandas. Pasirinkome siaurą, ilgą greitaeigę valtį ir visi šeši buvome į ją sukišti – vietos kojoms buvo tiek nedaug, kad mūsų keliai kone lietė smakrus.
Kai užsidėję šalmus ir apsirengę gelbėjimo liemenes truktelėjome nuo kranto, pasijutau tarsi atrakcionų parke – valtis greitai skrodė bangas, vaizdai slinko pro akis, vėjas bandė nuplėšti šalmą, o vanduo taip tiško purslais, kad atsimerkti buvo galima tik dėl akis dengusio prieššalmio. O kai netrukus patys valties vairuotojai, manevravę pro povandeninius akmenis ir seklumas, užsimaukšlino šalmus – supratome, kad tai ne šiaip saugumo reikalavimus atitinkanti pramoga, bet gana pavojinga kelionė, nes šalmų vietiniai gyventojai paprastai vengia.
Vis dėlto, nors valtis dažnai gedo ir stojo pakrantėse bei vietinėse degalinėse, ši kelionė leido pamatyti įspūdingiausius Mekongo pakrančių gyvenimo vaizdus: besiganančius buivolus, medžiais apaugusius uolėtus krantus, vietinius žvejus, auksines budistų šventyklas, kyšančias tarp sodrios žalumos.
UNESCO saugomas Luang Prabangas – smagi vieta praleisti kelias dienas važinėjantis dviračiu ar vaikštinėjant Mekongo pakrante. Beje, vakarais pagrindinėje gatvėje atsidaro naktinis turgus, kuriame pardavinėjama į austus maišelius supakuota laosietiška arbata, kava, įvairiausi audiniai ir rankų darbo papuošalai. Šiame miestelyje vyrauja balti namukai, papuošti gėlių vazonais, yra daugybė šventyklų, dėl kurių miestas tapo piligrimų vieta, gausybė restoranų ir masažų salonų, į kuriuos sunku neužsukti, kai valanda masažo tekainuoja nuo keturių iki šešių eurų.
Tiesa, dėl daugumos salonų teikiamų paslaugų kokybės kilo įtarimų, nes masažų kambariai neretai įrengti tiesiog namuose. Vakare užsukus į vieną tokį saloną iš namo glūdumos atšlepsėjo pižama apsitaisiusi moteriškė, kuri pamačiusi klientę sėdo ant motorolerio ir netrukus atvežė masažistę. O kai netrukus masažo užsuko dar viena klientė, savininkė išbėgo į kiemą ir po kelių minučių atsivedė akivaizdžiai ką tik nuo kitų darbų atitrauktą paauglį – įeidamas jis dar braukė prakaitą nuo suodinos kaktos. Regis, kad masažuotojais čia jau yra padirbėję visi šios moters kaimynai…
Beje, Laose pigūs ne tik masažai – pietūs ar vakarienė čia taip pat kainuos kelis eurus, nematytų vaisių kilogramas – pusę euro, o viešbutis Luang Prabange buvo pigiausias iš visų, kuriuose mums kada nors yra tekę gyventi: dvivietis kambarys su visais patogumais tekainavo šešis eurus.

Nuo dienos su drambliais iki mistinių akmenų lauko

Luang Prabangas įdomus ne tik savo architektūra, dvasia, bet ir apylinkėmis. Vieną dieną verta išsiruošti į parką, kuriame kaskadomis krinta įvairiausio ilgio kriokliai, o jų papėdėje susiformavusiuose baseinėliuose lankytojai bando nusiplauti dienos karštį. Kitą dieną galima aplankyti olas Mekongo pakrantėje, kuriose įrengtos šventyklos ir sunešta įvairiausių Budų skulptūrėlių.
Dar viena pramoga, kuri traukia keliautojus – diena su drambliais. Milijono dramblių šalimi dar vadinamame Laose yra kaimelių, į kuriuos surinkti anksčiau vietinių sunkiam darbui išnaudoti šie galingi gyvūnai. Juose visą dieną galima leisti su drambliu – maudytis kartu su juo, žaisti, jį maitinti ir joti ant jo nugaros pasižvalgyti po apylinkes.
Iš tiesų skirtingų veiklų ir objektų Laose į valias – jaunimas mėgsta užsukti į hipių miestą Vang Viengą, kuriame keliautojai sėda į pripučiamus ratus ir pasileidžia upe žemyn, gamtos mylėtojai stabteli ramiose Mekongo upės salose ir čia supasi hamakuose ir stebi retus gėlavandenius delfinus, aštrių pojūčių mėgėjai lenda į 7,5 km ilgio tunelius Kong Lo olose, o besidomintieji istorija užsuka į mistinį akmenų lauką, dėl kurio kilmės mokslininkai iki šiandien nesutaria. Manoma, kad 2000-ius metų skaičiuojantys didžiuliai akmenys, kurių vidus išskobtas, buvo naudojami arba žmonėms laidoti, kaip urnos, arba ryžiams laikyti.
Taigi Laose sau mėgstamą vietą atranda visi keliautojai – tiek ieškantys adrenalino, tiek nusiteikę ramiai pailsėti.

Faktai apie Laosą

Sostinė – Vientianas.
Gyventojų skaičius – 6,8 mln.
Valiuta – kipas.
Santvarka –  komunistinė.
Papročiai – prieš įeinant į namus ar viešbutį reikia nusiauti batus.
Įstatymai – draudžiami seksualiniai ryšiai tarp užsieniečių ir vietinių.
Transportas – keliai prasti, autobusai seni, o miestuose daugiausia motoroleriais važinėjantys gyventojai susikūrę savo eismo taisykles.