Danguolė Navickienė: „Svarbiausias – dvigubos pilietybės klausimas“
Kęstas Pikūnas: „Lietuvių bendruomenes reikia steigti, kad jos kurtų pridėtinę vertę, o ne tik dėl steigimo“

Už Lietuvos ribų gyvena per 1,3 mln. lietuvių kilmės ir iš Lietuvos kilusių asmenų. Ar pripažinimu, kad esame diasporinė valstybė, grindžiama globalios Lietuvos idėja – kapituliacija prieš emigracijos mastus, ar realybės pripažinimas, bandant bent jau išlaikyti ryšį su svetur gyvenančiais tautiečiais? Ką šiai idėjai materializuoti turi padaryti Lietuvos valstybės institucijos, o ką – patys svetur gyvenantys lietuviai?
Prieš savaitę pasibaigusio Pasaulio lietuvių bendruomenės (PLB) XIV Seimo priimtose penkiolikoje rezoliucijų – daugiausia reikalavimai Lietuvos valdžiai, pirmiausia – leisti turėti dvigubą pilietybę. Liepą Pasaulio lietuvių jaunimo sąjungos sukviestame Pasaulio lietuvių jaunimo susitikime, kuriame dalyvavo net apie 3,5 tūkst. dalyvių, diskusijų rakursas buvo kitoks – ką daryti, kad Lietuva taptų valstybe, į kurią norėtųsi grįžti.
Tad kaip plėtoti abipusiškai naudingus po pasaulį išsibarsčiusių lietuvių saitus su tėvyne, klausiame dviejų kartų atstovų – naujosios PLB valdybos pirmininkės Danguolės Navickienės ir nuo 2009 m. Pasaulio lietuvių jaunimo sąjungai pirmininkaujančio Kęsto Pikūno.

VEIDAS: Koks klausimas pasaulio lietuvių bendruomenėms šiandien svarbiausias?
D. Navickienė: Svarbiausias PLB keliamas klausimas – galimybė turėti dvigubą pilietybę. Tuo klausimu PLB priėmė rezoliuciją. Baiminamės, kad jei nebus galimybės turėti ir Lietuvos pilietybę, kitose šalyse gyvenantys lietuviai praras ryšį su Lietuva, o tai – svarbiausias dalykas, ypač šeimoms, auginančioms vaikus. Juk atvažiavęs į JAV, jei nori gauti gerą darbą, vaikus išmokslinti gerose mokyklose, turi gauti JAV pilietybę. Bet labai svarbu turėti ir Lietuvos pilietines teises, kad Lietuva mus pripažintų kaip savo piliečius, žmones, kurie nori prisidėti prie Lietuvos ateities. Kai žmogus jaučiasi esą naudingas pilietis, didėja ir jo patriotizmas.
Kartais girdima spėjimų, gal lietuviško paso reikia kokiais pragmatiniais sumetimais, bet tai nesąmonė. Los Andžele palaikau draugiškus ryšius ir su antrabangiais, ir su trečiabangiais, girdžiu, ką jie šneka.
K.Pikūnas: Pirmiausia norima kitokio požiūrio į kitose šalyse gyvenantį jauną lietuvį, kuris nori bendrauti su Lietuva, duoti jai naudos. Bendradarbiavimo, dialogo stoka – viena pagrindinių pasaulio lietuvių jaunimo organizacijų keliamų problemų.
Nežinau, kieno klaida, kad akcentuojama, jog dviguba pilietybė – pats svarbiausias klausimas. Tai galėtų būti vienas pagrindinių, bet toli gražu ne pagrindinis. Vienodai svarbūs – lituanistinis švietimas, verslo pritraukimas. Svarbu įvardyti svarbiausią tikslą, į kurį organizacija eina.
VEIDAS: PLB nutarė surinkti partijų ir kandidatų į Seimą pažadus, kaip jie spręs svetur gyvenantiems lietuviams svarbius klausimus, pirmiausia dvigubos pilietybės, raginta pagal tai rinktis, už ką balsuoti. Ar ir jūs taip rinksitės?
D.Navickienė: Per rinkimus palankiai žiūrėsime į tuos kandidatus, kurie balsuos už dvigubą pilietybę. Bet vien to neužtenka. Žiūrėsime, koks tai žmogus, norime, kaip įprasta JAV, gauti ir ankstesnių jų balsavimų mums svarbiais klausimais aprašus, kad žmonės suprastų, už ką balsuoja.
K.Pikūnas: Balsuosiu ne pagal politikų požiūrį į dvigubą pilietybę. Man ir mano draugams tai nėra tiek aktualus klausimas. Jaunimas žiūri iš pragmatiškos pusės, galvoja apie karjerą bei galimybes ir daug kitų dalykų, galimų padaryti kuriant Lietuvą be sienų.
VEIDAS: Ko pasaulio lietuvių bendruomenės tikisi iš Lietuvos valstybės institucijų kuriant globalią Lietuvą, padedant bendruomenėms?
D.Navickienė: Mums svarbiausia – pilietybė ir lituanistinis švietimas, kultūra. JAV lietuviai neprašo jokios finansinės paramos savo organizacijoms, mes save išlaikome, bet norime moralinio palaikymo ir tokių dalykų, prie kurių mums sunku prieiti. Pavyzdžiui, Amerikoje turime labai daug gerų lietuviškų mokyklų, jauna mama ponia Kazlauskienė iš Los Andželo netgi parengė vadovėlį.
Žinoma, pavyzdiniai vadovėliai svetur gyvenančių lietuvių vaikams būtų labai gerai, bet lietuviškoms mokyklėlėms svarbiausia Lietuvos dėmesys. Nieko nereikalaujame ir nieko neprašome – kokią paramą gausime, tokia džiaugsimės. Suprantame, kad finansinė pagalba tokiais sunkiais laikais gali būti sumažinta, patys iš Amerikos į Lietuvą siunčiame dideles sumas kaip labdarą, bet paramos tikrai reikia rytinių kraštų, etninių lietuviškų žemių – Punsko lietuvių švietimo įstaigoms, taip pat Vasario 16-osios gimnazijai Vokietijoje, dėl kurios PLB priėmė rezoliuciją.
Priėmėme rezoliucijas, kad ryšiams su užsienio lietuviais būtų sukurta atskira institucija, sveikiname, kad švietimo klausimus iš Užsienio reikalų ministerijos perims Švietimo ir mokslo, bet tam joje prašome sukurti atskirą padalinį.
K.Pikūnas: Didžiausias noras, kad būtų priimami geri sprendimai pačios Lietuvos gerovei: kad nebūtų senamadiškas požiūris į valstybės valdymą, kad būtų pažangi teisinė sistema. Į geresnę Lietuvą visi norėtų grįžti. Jaunas žmogus į daugumą dalykų žiūri pragmatiškai – jis nori prisidėti prie Lietuvos tobulėjimo, tačiau nekuriama įrankių, priemonių, kad bendradarbiavimas būtų abipusiškai naudingas. Vieną dalyką pasiūlėme: Didžiojoje Britanijoje studijuojantys lietuviai noriai vyksta atlikti praktikos į Lietuvą.
Bet ir jaunimui reikia suprasti, kad per vieną dieną didelių pokyčių neįvyksta, tad ir patys turi būti pilietiškesni, visuomeniškesni. Tačiau daug jų nemato prasmės inicijuoti tokį dialogą, nes laiko ir pastangų užima daug, o ar bus rezultatas – klausimas.
Ar turi valstybė remti pasaulio lietuvių bendruomenes? Ir taip, ir ne. Pavyzdžiui, organizuodami pasaulio lietuvių jaunimo susitikimą Lietuvoje galėjome sakyti, kad tai Lietuvos interesas, tad Vyriausybė turi jį finansuoti. Bet pagalba buvo minimali, vos keli procentai visų išlaidų, kitų lėšų radome patys. Pačios bendruomenės turi moderniau žiūrėti, ką nori padaryti ir kur tam gauti lėšų. Užuot kelis mėnesius rašius projektus valstybės institucijoms ir gavus tūkstantį litų, geriau suburti kelių tūkstančių žmonių bendruomenę, išsikelti ir jai, ir privačiam verslui naudingą uždavinį, dirbti kuriant pridėtinę vertę ir gauti dešimtkart didesnę paramą.
Žinoma, lengviausia kitus kaltinti, kad iš mūsų ką atima ar kažko neduoda, bet jeigu sakysime – jei jūs duosite, tai mes darysime, nieko nebus. Pasaulio lietuvių jaunimo sąjunga veikia pagal pridėtinės vertės kūrimo modelį. Pavyzdžiui, Lietuvos įmonėms surandame Jungtinėje Karalystėje baigusių universitetus specialistų – įmonėms nereikia gaišti laiko ir leisti lėšų paieškoms, įmonės mus paremia, o jauniems žmonėms atsiveria naujos karjeros galimybės.
VEIDAS: Iki Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo laisvajame pasaulyje veikusios lietuvių organizacijos turėjo labai aiškų tikslą – prisidėti prie nepriklausomybės atgavimo. O ką dabar svetur gyvenantys lietuviai gali nuveikti Lietuvos labui?
D.Navickienė: Jeigu jiems bus atviros durys į Lietuvą, pirmiausia pilietybė, kad galėtų čia būti visateisiai piliečiai, kitose šalyse įgiję mokslą, profesiją, patirtį, jie galėtų būti labai naudingi Lietuvai piliečiai. Tačiau pagal dabartinę situaciją grįžę į Lietuvą jie neturėtų tokio gyvenimo standarto, kokį turi Amerikoje, o kol to nėra, vargu ar jie grįš.
K.Pikūnas: Pagrindiniai tikslai turėtų būti Lietuvos be sienų kūrimas ir švietimas. Manau, lietuvių bendruomenes reikia steigti, kad jos kurtų pridėtinę vertę, o ne tik dėl steigimo. Kartais trūksta aiškumo, kur organizacija ar bendruomenė eina, o kadangi tai visuomeninė veikla, prasideda daug saviveiklos ir asmeninių interesų.
Jungtinėje Karalystėje lietuvių yra apie ketvirtį milijono, bet lietuvių bendruomenei jų priklauso ne tiek daug. Tai normalu ir suprantama, nes dabar kiekvienas žmogus daro, ką nori, gyvena, kur nori, o buriasi pagal interesus. Jei nori ką duoti Lietuvai, yra pakankamai daug iniciatyvų. Manau, dialogo pradeda daugėti. Pavyzdžiui, pasaulio lietuvių jaunimo susitikimo tikslas ir buvo sudaryti galimybę jaunimui susitikti, užmegzti naujus ryšius, suburti žmones kartu veikti. Tai keičia požiūrį vienas į kitą.
VEIDAS: Emigracijos mastais Lietuva – tarp pirmaujančių Europoje. Ar valstybė gali šiuos procesus pristabdyti, susigrąžinti nors dalį jau išvažiavusiųjų? O gal parengta Globalios Lietuvos programa – susitaikymas, kad šie procesai negrįžtami?
D.Navickienė: Svarbu, jog lietuviai, kad ir dėl kokių priežasčių paliko Lietuvą, jaustų į ją trauką, jaustų, kad Lietuva nėra jų nurašiusi, nes Lietuvai tikrai jų reikia ir ji turi rūpintis, kad jų neprarastų. Bet kai kitose šalyse gyvenantys lietuviai sako: o ką man Lietuva yra davusi, tokį skepticizmą skaudu girdėti.
Ar nenoriu pati grįžti? Sūnus ir podukra gyvena Lietuvoje, čia augina šeimas, dirba. Šnekina ir mane grįžti, bet galvoju tik apie dalį laiko, nes mano plaučiai nepakenčia šaltų Lietuvos žiemų – iš karto susergu.
K.Pikūnas: Emigracija, ar, sakyčiau, tiesiog migracija, – reiškinys, vykstantis visame pasaulyje. Valstybės programos nėra blogai, bet žinant, kaip jos Lietuvoje įgyvendinamos, reikėtų keliskart pagalvoti, ar verta tai daryti, nes jos kuriamos kelerius metus, o įgyvendinimui iki rinkimų lieka metai. Štai rudenį ateis naujas Seimas, ir kas žino, ar sukurtos strategijos bus įgyvendinamos. Tai sunkiausias kelias kažką pakeisti. Bet faktas, kad turi būti kuriama geresnė Lietuva su geresne teisine sistema, geresniais mokesčiais – žmonės išvažiuoja, nes nori geresnio gyvenimo.
Aš pats prieš metus grįžau į Lietuvą po dvylikos metų Jungtinėje Karalystėje rengti Pasaulio lietuvių jaunimo susitikimo. Dabar planuoju vykti į Ameriką, dėliojuosi darbo planą. 1999 m., kai išvažiavau į Didžiąją Britaniją mokytis, atrodė, važiuoju kaip į kosmosą. O dabar vieną dieną čia, kitą ten – pasaulis tapo globaliu kaimu. Nesvarbu, kur esi, nes labai daug kas, taip pat ir daug darbų, daroma skaipu, internetu. Tad jautiesi Lietuvoje – ar gyventum Vilniuje, Londone, ar Niujorke.

D.Navickienė: “Kai kitose šalyse gyvenantys lietuviai sako: o ką man Lietuva yra davusi, tokį skepticizmą skaudu girdėti.”
K.Pikūnas: “Didžiausias noras – kad būtų priimami geri sprendimai pačios Lietuvos gerovei, o į geresnę Lietuvą visi norėtų grįžti.”