Dabartinė energetikos strategija akcentuoja tris pagrindines energetinio vystymosi kryptis: tai Visagino atominės elektrinės projektas, jungtys su žemynine Europa per Lenkiją, Švediją, Estiją bei Suomiją ir suskystintų gamtinių dujų terminalas. Gaila, bet kryptis deklaruoti lengviau, nei pradėti jas įgyvendinti. Štai kad ir Visagino atominės elektrinės projektas.

Teoriškai per visą įgyvendinimo laiką jis kainuos apie 23,5 mlrd. Lt, iš kurių trečdalis – Lietuvos pinigai. Labai abejotina, ar ši suma galutinė, nes viršutinės kainos riba dokumentuose nefiksuota, o žinoma, kad bus būtini grunto sutvirtinimo darbai, nes dėl sunkaus reaktoriaus gabenimo teks rekonstruoti nemažai kelių bei tiltų, atsiras kitų nenumatytų išlaidų. Ar tas išlaidas padengs visi projekto dalyviai, ar tik Lietuva? Atrodo, kad tik Lietuva, mūsų turima infrastruktūra Visagine įvertinta tik 50 mln. eurų.
Neatsakyta ir į daug kitų klausimų. Kas ir už kiek padengs elektros trūkumą, sustojus reaktoriui planiniam ar nenumatytam remontui? Tokia studija dar tik bus ir tik 2013 m. pabaigoje. Pagaliau pagal kokius standartus bus vykdoma statyba – Lietuvos, Japonijos, JAV ar ES, kaip jie bus pritaikyti mūsų sąlygomis? Ar ne per daug optimizmo iš mūsų pusės? Ignalinos atominės elektrinės sklandžiai uždaryti nesugebame, net nacionalinio stadiono pastatyti negalime, o čia – šimtus kartų didesnis projektas. Ar tikrai atidžiai įvertinome, ką turime savo piniginėje?
Suskystintų gamtinių dujų terminalas – reikalingas ir svarbus objektas, bet kaip čia išėjo, kad terminalas suprojektuotas 4 mlrd. m3 per metus pajėgumo, o vamzdynų pralaidumas – 1,8 mlrd. m3 per metus. Kas siuva švarką skirtingo ilgio rankovėmis?
Mažai kas ginčija elektros ir dujų jungčių su Europa reikalingumą, juo labiau kad numatomas dalinis finansavimas, bet antroji jungtis su Lenkija tik popieriuje – nei tarptautinių sutarčių, nei žemės paėmimo visuomenės reikmėms, nei poveikio aplinkai vertinimo nėra. Be to, Lietuvos valstybės iždo finansinės galimybės ir galimybės pigiai bei nemažai skolintis yra išsemtos. Galimybių skolintis tokių sumų nelabai turi ir valstybei priklausančios įmonės, nes pelno beveik nėra arba jis paimamas į biudžetą.
Kita vertus, turime užtikrinti energijos (elektros ir šilumos) tiekimo patikimumą ir kainų konkurencingumą. Kaip tai geriausia padaryti? Nedera pamiršti, kad šiuo metu Lietuvai labai svarbu kurti darbo vietas, išlaikyti piniginius srautus šalies viduje ir remtis vietiniais ištekliais. Manau, kad būtina intensyviai vykdyti daugiabučių namų apšiltinimo programą, nepadarant gyventojų bankų įkaitais. Mūsų laimei, dar likę Europos pinigų hidroenergetikai ir biokuro panaudojimui plėtoti – čia galimybių investuoti turi ir verslas, ir valstybė.
Dabar turime vykdyti ES patvirtintą Jungčių planą, pradėti ir užbaigti suskystintų gamtinių dujų terminalo bei vamzdynų statybą, siekti paversti jį regioniniu Baltijos šalims. Derėtų skirti finansavimą skalūninių dujų paieškai ir gavybai. Taigi galima daryti išvadą, kad iniciatyvų ir popierių prikurta labai daug, triukšmo ir svetimų valstybių agentų – vos ne pusė Lietuvos, o realių darbų, projektų, paremtų ekonomine, finansine logika, ne kažin kiek. Taigi kitai Vyriausybei bus ką veikti, ir teks nuveikti.