Per dešimtmetį gyventojų Lietuvoje sumažėjo 400 tūkst., tačiau keliai, vandentiekio ir nuotekų linijos, kita viešoji infrastruktūra šalyje išsiplėtė kelis kartus. Ar pajėgsime ją išlaikyti?

Alytaus miesto valdžiai demografinės tendencijos nė motais – nors per dešimt metų gyventojų sumažėjo beveik 8 tūkst., miesto centre uoliai platinama ir rekonstruojama autostradai nenusileidžianti šešių juostų Naujoji gatvė. Prieš metus baigtas pirmasis 10 mln. Lt kainavęs etapas, kurio metu gatvė nusidriekė 1,6 km. Nors ieškant automobilių spūsčių Alytuje tektų gerokai pasistengti, šešių juostų gatvė su skiriamąja juosta tiesiama toliau – už maždaug 4 mln. Lt ketinama pridurti dar 800 metrų gabaliuką, o ateityje laukia ir trečiasis plėtros etapas.
Naujoji gatvė Alytuje – tik vienas iš daugelio šiuo metu Lietuvoje matomų pavyzdžių, kaip pučiama šalies infrastruktūra. Svajodami, kaip atsiriekus vieną kitą milijoną iš Europos Sąjungos struktūrinių fondų išplėsti gatves, išasfaltuoti miško keliukus ar nutiesti kanalizacijos vamzdyną į atokų kaimelį, valstybės ir savivaldybių galvos net nesusimąsto apie vieną vienintelį dalyką – kaip išsekus ES pinigų maišui (neabejojama, kad jau 2014–2020 metais jis bus gerokai lengvesnis) ir mažėjant gyventojų skaičiui visą šią išpūstą infrastruktūrą teks išlaikyti?

Kelių tinklas išsiplėtė 6 tūkst. km

Statistikos departamento duomenimis, per pastarąjį dešimtmetį Lietuvos kelių ilgis padidėjo net 6,3 tūkst. km – kelių tinklas mūsų šalyje išsiraizgęs 82,9 tūkst. kilometrų. Į šį skaičių patenka ir danga padengti keliai, kurie nuo 2001 m. pailgėjo 2,4 tūkst. km, – šiai plėtrai tinkamai panaudotos ES skirtos lėšos žvyrkeliams asfaltuoti.
„Valstybinės reikšmės kelių tinklo ilgis po Nepriklausomybės atkūrimo iš esmės nekito. Tikriausiai didžiausią įtaką bendram kelių ilgio padidėjimui turėjo miestų, gyvenviečių ir naujų gyvenamųjų kvartalų plėtra“, – teigia Lietuvos automobilių kelių direkcijos direktorius Skirmantas Skrinskas.
Kelių tinklo plėtros ir žvyrkelių asfaltavimo šalininkai šių darbų būtinumą grindžia keliais argumentais – esame viena iš labiausiai automobilizuotų šalių ES, daugiausiai krovinių gabenama automobiliais, todėl mūsų infrastruktūra turi būti saugi ir turėtų pagerinti gyvenimo kokybę. Kita vertus, ES struktūrinių fondų lėšos gali būti naudojamos tik keliams tiesti ar rekonstruoti, bet ne jų priežiūrai, tad iš kokių pinigų prižiūrėsime, o ateityje ir rekonstruosime šį išsiplėtusį kelių tinklą?
„Visi džiaugiasi, kad iš ES lėšų galime nutiesti naujų kelių ar papildomų juostų, bet nereikia pamiršti, kad infrastruktūrą reikės prižiūrėti iš savo pinigų. Pastatyti lengviau negu prižiūrėti, tad infrastruktūros plėtra nebūtinai yra geras dalykas“, – perspėja Lietuvos laisvosios rinkos instituto prezidentas Žilvinas Šilėnas.
Kelininkai dūsauja, kad jau šiandien kelių būklei palaikyti skiriamų pinigų nepakanka net svarbiausioms šalies arterijoms, jau nekalbant apie savivaldybių prižiūrimus vietinės reikšmės kelius ir gatves. „Lietuvos kelių“ asociacijos duomenimis, per metus valstybinių kelių priežiūrai (sniegui valyti, keliams barstyti, griovių, kelkraščių sutvarkymui, smulkių duobių užtaisymui) skiriama apie 300 mln. Lt.
„Per pastaruosius ketverius metus keliai gerokai daugiau nudėvimi negu atkuriama jų vertė. Jeigu asignavimai liks tokie, kokie yra šiandien, nepajėgsime išlaikyti tokio kelių tinklo ir valstybinės reikšmės keliuose mūsų laukia tokia situacija, kokią šiandien turime Kaune – daug duobių. Važiuodami keiksnosimės ir prarasime geros tranzitinės valstybės vardą. Šiandien gyvename praeities sąskaita, tad vieną dieną prieisime prie situacijos, kai bus neįmanoma išvažiuoti, kai kelius reikės kapitališkai tvarkyti, kaip Lenkijoje – buvo laikas, kai visi keikėme Lenkijos kelius, lenkai metė didelius pinigus ir susitvarkė. Dabar visi giriame Lenkijos kelius ir pradėjome peikti Lietuvos, nes finansavimas nėra pakankamas ir jų kokybė blogėja“, – prognozuoja asociacijos „Lietuvos keliai“ vykdomasis direktorius Rimvydas Gradauskas. (…)

Išplėtoti vandentiekių tinklai brangins vandenį

Dėl išplėtotos viešosios infrastruktūros ateityje veikiausiai kišenė lengvės ir kitose srityse. Šiuo metu už ES lėšas į atokius kaimus tiesiami vandentiekio ir nuotekų tinklai. Aplinkos ministerijos duomenimis, nuo 2002 m. už ES lėšas nutiesta 607 km vandentiekio ir 798 km nuotekų tinklų, o prie centralizuotų tinklų suteiktos galimybės prisijungti daugiau kaip 120 tūkst. gyventojų.
Iš tiesų, žvelgiant iš socialinės pusės, pagal lauko tualetais besinaudojančių gyventojų skaičių Lietuva tarp ES šalių atrodo kaip visiška atsilikėlė („Eurostat duomenimis”, 20 proc. mūsų šalies gyventojų namuose vis dar neturi tualeto), tad viena vertus, ir lietuviai pagaliau nusipelno sulaukti civilizacijos. Nuotekų tinklų plėtra naudinga ir ekologiniu požiūriu, nes sumažina ir upelių bei upių taršą. Be to, ES esame įsipareigoję iki 2015 m. 95 proc. gyventojų aprūpinti geriamuoju vandeniu ir nuotekų tinklais.
Kita vertus, realybė Lietuvoje tokia – kaimai nyksta. Per dešimtmetį gyventojų čia sumažėjo 80 tūkst., tad už nuotekų ir vandentiekio priežiūrą viename ar kitame kaime, kuriame galbūt po poros dešimčių jau niekas negyvens, mokėsime mes visi.
„Truputį nerimą kelia, kad daug gyventojų išvažiuoja uždarbiauti, todėl mažėja vartotojų. O jei tinklai nebus apkrauti 100 proc., negerai – padidės eksploatacinės išlaidos, nes elektros energijos kaina nuolat kyla, reikės prižiūrėti tinklus, keisti įrangą, kartą per savaitę nuvažiuoti išvalyti vadinamąsias grotas, o atstumai nemaži. Taigi vartotojų skaičius mažas, pinigų surinksime nedaug, o išlaidos bus didelės – kas jas finansuos? ES duoda pinigų trasoms, ir viskas. Reikės kainą didinti“, – prognozuoja „Tauragės vandenys” direktorius Eduardas Anulis.
Pašnekovas atkreipia dėmesį ir į dar vieną aspektą – vandentiekio ir nuotekų tinklų plėtra buvo numatyta rajono gyvenvietėse, turinčiose ne mažiau 500 gyventojų, tačiau šie projektai rengti prieš penkerius šešerius metus, o per tą laiką gyvenvietės susitraukė. „Apskaičiuota buvo, kad prie tinklų jungsis visi gyventojai, bet per tą laiką Tauragės rajone žmonių sumažėjo: prieš penkerius šešerius metus gyveno 56 tūkst., dabar telikę 42 tūkst. Plėtra yra gerai ten, kur išvystyta pramonė – didesniuose centruose, miestuose, kur daug vartotojų“, – patikina E.Anulis.
Šiuo metu tinklai tiesiami Tauragės rajone esančiuose keturiuose kaimuose, kuriuose potencialių vartotojų vos po kelis šimtus: planuojama, kad prie tinklų Norkaičių kaime prisijungs 244 gyventojai, Pagramančio – 333, Dapkiškių – 277, Gaurės – 359. Viso projekto suma – 18,9 mln. Lt, o ES lėšų dalis – 16,9 mln. Lt. Tiesa, pasak „Tauragės vandenų“ direktoriaus pavaduotojo Jono Gečo, šiuo atveju finansavimas skirtas ne tiek vertinant gyvenvietės dydį, kiek dėl aplinkosauginio aspekto – šie kaimai pakliūva į saugomas teritorijas.
Kita problema, kelianti nerimą išsiplėtusią vandentiekio ir nuotekų infrastruktūrą turinčioms prižiūrėti įmonėms – gyventojai prie nutiestų tinklų gali ir nesijungti. Su šia problema jau susiduria tinklus gyvenvietėse išplėtusios įmonės. Bendrovės „Vilkaviškio vandenys“ technikos direktorius Algimantas Kupstas apgailestauja, kad gyventojai gana vangiai jungiasi prie naujų tinklų, nutiestų Vilkaviškyje ir Kybartuose bei netoli esančiuose kaimuose. „Vieni žmonės nesijungia dėl pinigų trūkumo, nes jiems teks mokėti už vandenį ir nuotekų išvalymą, o senyvi žmonės sako pripratę prie lauko tualetų ir jiems šių tinklų nereikia“, – gyventojų nuotaikas persako A.Kupstas. Pasak jo, prie naujų nuotekų galimybę jungtis turi 3912 gyventojai, o prisijungė – 3346, tuo tarpu prie vandentiekio tinklų gali prisijungti 2667 gyventojai, o prisijungė 2462.

Plėsti vertėtų “uždirbančią” infrastruktūrą

Vilniaus Gedimino technikos universiteto (VGTU) mokslininkas Andrius Jaržemskis lygina, kad Vakarų Europoje viešoji infrastruktūra kur kas geriau išvystyta nei Lietuvoje, tačiau senųjų šalių gyventojai tai sau gali leisti – ir miestai, ir priemiesčiai Vakarų Europos šalyse tankiai apgyvendinti, o mūsų šalyje ir be emigracijos žmonių skaičius ploto vienetui gana retas. Vadinasi, Lietuvoje vienam gyventojui tiek įrengti viešąją infrastruktūrą, tiek ją išlaikyti gaunasi kur kas brangiau. Negalime pamiršti ir to, kad kai kuriose ES šalyse gyventojų skaičius dėl imigracijos netgi didėja.
Dėl šios priežasties A.Jaržemskis mano, kad Lietuvai reikia gerai apskaičiuoti plėtrą bet kurios viešosios infrastruktūros, kuri generuoja socialinę naudą gyventojams ir diegiama dėl patogumo ar aplinkosaugos – kelių, regioninių sąvartynų ar vandentiekio tinklų. O kuriame nors regione vis dėlto nusprendus plėsti tokią infrastruktūrą, tai daryti būtina kompleksiškai ir bandyti ten pritraukti tiek vietinio, tiek užsienio verslo investicijas. Tuomet kuriama socialinė infrastruktūra būtų susijusi su “aktyvų” atsiradimu regionuose – t.y. tuo, kas uždirba pinigus.
„Neneigiu socialinės infrastruktūros naudos ir poreikio, bet ta nauda apskaitoma per žmonių vienetą – jei žmonių mažėja, tai socialinių aktyvų nauda irgi mažėja. Yra pavojų, kad jei emigracijos tendencijos išliks panašios kaip per pastaruosius ketverius metus, dar po dešimties metų į gyvenimo kokybę nukreiptos infrastruktūros išlaikymo našta gali kristi ant mokesčių mokėtojų“, – pabrėžia VGTU mokslininkas. Jis pateikia pavyzdį – maži miesteliai už ES lėšas išsigrindė pagrindines aikštes, pasistatė suoliukus, įsirengė fontanus, grįsdami, kad tai padės pritraukti turistų ir atsipirks. „Daug pinigų įdedama į infrastruktūrą, kuri gražina šalį, bet ją reikės išlaikyti, o tiesioginė finansinė nauda kelia tam tikrų abejonių“, – sako mokslininkas. (…)

Valstybės valdomas turtas pučiasi

Plečiasi ne tik infrastruktūra gyventojų reikmėms, bet ir valstybės biurokratinis aparatas. Nuo 2003 m. valstybei priklausančių administracinės paskirties pastatų plotas šoktelėjo net šešis kartus, tačiau kas tai lėmė nė viena iš valstybės institucijų paaiškinti nesugebėjo.
Ekspertai spėja, kad tai galėtų būti susiję su pasikeitusia apskaita, tačiau akivaizdu, kad valstybės turtas valdomas labai neefektyviai – niekas neįsivaizduoja nei kiek jo yra, nei kodėl jo daugėja. Tuo tarpu valstybės turto privatizavimu ir nuoma besirūpinančio Valstybės turto fondo rezultatai labai jau kuklūs – šiuo metu viešasis nuomos konkursas paskelbtas dėl 23 nekilnojamojo turto objektų, o privatizacija – dėl 80 objektų.
Šių metų kovą finansų ministrė Ingrida Šimonytė Seimui pristatė Centralizuotai valdomo valstybės turto valdytojo įstatymo projektą. “Siekį centralizuoti valstybės nekilnojamojo turto valdymą lėmė daug priežasčių, tačiau esminė – turtas valdomas neracionaliai ir neefektyviai. Nėra net tiksliai žinoma, kiek ir kokios vertės nekilnojamojo turto valstybė turi, kiek jo išnuomota, kiek atiduota panaudai, kiek nenaudojamo turto. Niekas nekontroliuoja ir turto valdytojų sprendimų”, – tvirtino finansų ministrės patarėja Rasa Jakilaitienė.
Deja, minėtas įstatymas, kuris leistų efektyviau naudoti valstybės turtą, užstrigo Seime.