Sveikatos apsaugos ministras Raimondas Šukys – užsispyręs, uždaro būdo, gyvenantis savo galva ir įtakoms nepasiduodantis politikas, karjerą padaręs remdamasis teisininko profesiniais gebėjimais, o jeigu ketvirtą kartą laimės rinkimus, taps visų dešiniųjų partijų geidžiamu veikėju.

Jei vertinsime formaliai, politiku R.Šukys tapo prieš 12 metų, kai 2000-ųjų rudenį, Liberalų sąjungos iškeltas Vilniaus Fabijoniškių apygardoje, kone dviguba balsų persvara įveikė Naujosios sąjungos atstovą Povilą P.Karoblį.

Ieškojo jauno gabaus teisininko

Tačiau iš tiesų su politika R.Šukys susijęs nuo pat 1992-ųjų, kai jaunas, bet perspektyvus Šiaulių konsultacinės bendrovės „Verslo raktas“ teisininkas ir Vilniaus universiteto doktorantas buvo pakviestas konsultuoti ką tik Seimo rinkimus laimėjusios Lietuvos demokratinės darbo partijos frakcijos. „Tuo metu Seimo Valstybės ir teisės komiteto pirmininkas buvo profesorius Pranciškus Stanislovas Vitkevičius, – paklaustas, kokiais keliais šiaulietis R.Šukys pateko į Vilnių, „Veidui“ pasakojo tuometis Seimo LDDP frakcijos seniūno pavaduotojas Algirdas Kunčinas. – Mes jo paprašėme, kad rekomenduotų į patarėjus kokį jauną, bet išmanantį ir perspektyvų teisininką. Jis ir pasiūlė buvusį savo studentą R.Šukį.“
Tiesa, LDDP frakcijos referentu R.Šukys išdirbo neilgai. Vos po metų jį pasikvietė tuomečio Seimo Nacionalinio saugumo komiteto narys Vytautas Juškus, tapęs tik ką sukurtos Seimo Ekonominių nusikaltimų tyrimo komisijos pirmininku. „Pasikviečiau jį į komisijos patarėjus, nes pamačiau, kad tai ne tik kvalifikuotas teisininkas, bet ir labai principingas, teisingas žmogus, – pasakojo „Veidui“ dabar Šiaulių savivaldybės tarybos narys V.Juškus. – Šios jo savybės man labai imponavo, juoba menant, kas tuomet dėjosi valstybėje, Ekonominių nusikaltimų tyrimo komisijai labai reikėjo tokių žmonių, dėl kurių elgesio galėtum būti ramus: nedarys jokių neteisėtų veiksmų, neims jokių kyšių. Tiek R.Šukys, tiek Nijolė Šidagienė (šiuo metu Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėja), kurią tada irgi pasikviečiau, visiškai pateisino pasitikėjimą. Beje, iki tol R.Šukio nepažinojau, tik jam pradėjus dirbti ENTK sužinojau, kad jis, kaip ir aš, šiaulietis. Bet žinote – aš visą gyvenimą dirbu su žmonėmis ir nė karto nesu apsirikęs kviesdamas juos dirbti kartu.“
Anuometinė Seimo Ekonominių nusikaltimų tyrimo komisija buvo ne tas pat, kaip iš jos išsirutuliojusi dabartinė Seimo Antikorupcijos komisija. ENTK atlikdavo savarankiškus tyrimus, dirbdavo su pirminiais įvairių privatizavimo ar finansinių aferų dokumentais. Komisijoje dirbantys teisininkai daug geriau nei šalies politinė vadovybė matydavo ir suvokdavo, kas iš tiesų dedasi Lietuvoje. 2005-aisiais, jau tapęs Seimo nariu, R.Šukys, kaip buvęs ENTK patarėjas, liudijo laikinajai Seimo komisijai, tyrusiai EBSW veiklą. Jis pabrėžė, kad “premjerams nebuvo įmanoma suvokti bankuose vykusių procedūrų, bet ekspertai suvokė”. Pasak R.Šukio, tuomet pagrindinė problema buvo ne aukščiausi šalies vadovai, o tai, kad vidutinės grandies valstybės ir banko tarnautojams trūko valstybinio mąstymo.
Anuometinėje finansinių piramidžių griūčių, bankų išgrobstymo ir valstybės turto privatizavimo skandalų kupinoje atmosferoje Seimo ENTK buvo viena pagrindinių žurnalistų dėmesį traukiančių valstybės institucijų. Svarbiausia žiniasklaidos žvaigždė buvo ENTK pirmininkas V.Juškus, bet savo dėmesio dalies sulaukdavo ir komisijos patarėjai. R.Šukys tuomet įsiminė kaip nekalbus, dėmesio vengiantis, atsargiai į žurnalistus ir bendravimą su jais žiūrintis žmogus.
Beje, jis pirmas pagrasino paduoti mane į teismą už tai, kad, remdamasis savais šaltiniais LDDP vadovybėje, parašiau, jog R.Šukiui pasiūlytas aukštas postas, jei jis sugebės teisiškai įrodyti, kad tuo metu dienraščio „Respublika“ kelti kaltinimai LDDP pasisavinus komunistų partijos turtą yra nepagrįsti. Tai yra kad viskas buvo būtent taip, kaip galima apibūdinti plačiai nuskambėjusia prezidento Algirdo Brazausko fraze, pasakyta uždarame LDDP vadovybės pasitarime aptariant partijos turto reikalus: „Vsio zakonno“. Į teismą tuomet R.Šukys manęs nepadavė, LDDP advokatu netapo, į aukštus valstybinius postus nenuėjo. Reikalas, atrodė, pamirštas, juoba kad netrukus po 1996-ųjų Seimo rinkimų, kuriuose R.Šukys nesėkmingai bandė dalyvauti su nepartinių kandidatų susivienijimu “Rinkimai ’96″ (sąrašo lyderis buvo kitas žinomas teisininkas Stasys Šedbaras), pasibaigusių konservatorių pergale, jis iš ENTK prapuolė.
Todėl teko gerokai nustebti, kai vėlyvą 1997-ųjų rudenį po Valdo Adamkaus įregistravimo kandidatu į Lietuvos prezidentus proga „Naručio“ viešbučio restorano rūsyje vykusiame vakarėlyje prie manęs netikėtai priėjo seniai pamirštas R.Šukys ir… atsiprašė už tą kelerių metų senumo incidentą. Pasak jo, viskas, kas tuomet buvo parašyta, iš esmės teisinga. Jei neapgauna atmintis, per pastaruosius 15 metų R.Šukys yra vienintelis taip pasielgęs politikas.

Prisidėjo prie V.Adamkaus pergalės

Į akis krito, kad tame vakarėlyje R.Šukys laikėsi kartu su lig tol nematytu aukštu, lieknu, juodai vilkinčiu jaunu vyru, vengusiu pernelyg didelio žurnalistų dėmesio. Pasiklausęs sužinojau, kad tai Artūras Zuokas, buvęs žurnalistas, dabar verslininkas, padedantis V.Adamkui rengti rinkimų kampaniją. Pats R.Šukys, pasirodo, tuo metu buvo A.Zuokui priklausančios BNA grupės juridinis patarėjas, V.Adamkaus rinkimų štabo narys.
Pažintis su A.Zuoku, vėliau virtusi asmenine draugyste, tapo pusantro dešimtmečio trunkančios R.Šukio politinės karjeros pradžia. A.Zuokas „Veidui“ sakė jau tiksliai nebeprisimenantis, kada susipažinęs su R.Šukiu, bet manąs, kad tai įvykę dar šiam dirbant Seimo ENTK, kai kažkas iš pažįstamų rekomendavo jam šį puikiai civilinę ir nekilnojamojo turto teisę išmanantį juristą. „Tuo metu aš jau buvau organizavęs savo verslą, man reikėjo žmogaus, kuris galėtų padėti spręsti teisines problemas, – pasakojo A.Zuokas. – Taip pat mačiau, kad tai žmogus, tiesiog skirtas parlamentinei veiklai. Kai 1996-ųjų rinkimai jam baigėsi nesėkmingai, ėmėme bendradarbiauti. Netrukus jis tapo ir Liberalų sąjungos nariu.“
Kiti A.Zuoką artimai pažįstantys asmenys „Veidui“ kalbėjo dar konkrečiau: R.Šukys tuomet buvo „A.Zuoko teisinės smegenys“. Juodu kartu ieškodavo prasiskolinusių įmonių, jų akcininkų, pigiai įsigydavo akcijas, vėliau įsigydavo ir visą nekilnojamąjį turtą. Ši veikla, vykusi tuomet dar aktyviai veikusio reketo sąlygomis, buvusi gana pavojinga, bet R.Šukio pastangomis viskas būdavo daroma teisiškai absoliučiai nepriekaištingai, tad susidūręs su nusikalstamų struktūrų spaudimu A.Zuokas galėdavęs ne „tartis“, o kreiptis į teisėsaugą ir nesutarimus spręsti teisiniu būdu. Pasakojama, esą R.Šukys, 1996-aisiais baigęs VU Teisės fakulteto doktorantūrą kaip nuosavybės teisių atkūrimo, gynimo ir apsaugos specialistas, tuomet teismuose nepralaimėjęs nė vienos bylos.
Kai Vyriausioji rinkimų komisija 1997-aisiais iš pirmo karto nenorėjo registruoti V.Adamkaus kandidatūros prezidento rinkimams ir jo štabui teko kreiptis į teismą, teigta, kad nors pagrindiniai advokatai buvę Gintautas Bartkus ir Vincas Verseckas, būtent R.Šukys sugalvojęs, jog kandidato ryšį su Lietuva reikia grįsti ne fiziniu buvimu, o bendra veikla su Lietuvos fiziniais ir juridiniais asmenimis. Taip pat V.Adamkaus štabe dirbęs A.Zuokas šio pasakojimo patvirtinti nesiėmė, sakydamas, kad ši teisinė koncepcija buvo „kolektyvinio proto“ kūrinys, tačiau R.Šukys tikrai dalyvavęs ją kuriant. Šiaip ar taip, 1997-ųjų spalio pradžios įvykiai pelnė R.Šukiui ilgametį V.Adamkaus palankumą, jo pavardė būdavo nuolat minima tarp kandidatų į svarbiausių valstybės institucijų – Valstybės kontrolės, Specialiųjų tyrimų tarnybos – vadovus, kurių paskyrimą lemia prezidentas. (…)

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją internete (http://www.veidas.lt/veidas-nr-39) arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.