Užuot deginę šiaudus, gluosnius arba miško kirtimo atliekas, tokias kaip šakos bei kelmai, Lietuvos biokuro gamintojai šiandien pretenduoja į tą pačią medieną, kaip ir baldininkai. Kokios to pasekmės?

Šiaudų granulių gamintojų produkcija Lietuvoje nereikalinga – didžioji jos dalis iškeliauja į Lenkiją, Vokietiją, Daniją bei kitas Europos šalis tiek kaip biokuras, tiek kaip kraikas žirgams. „Lietuvoje šiaudų granulės praktiškai niekam neįdomios, nors specialistų skaičiavimais, kūrenant vien šiaudų granulėmis pakaktų padengti ketvirtadalį viso reikiamo šilumos kiekio Lietuvoje“, – tvirtina 5 tūkst. tonų šiaudų granulių per metus pagaminančios ir viską eksportuojančios įmonės „Eurotiltas“ direktorius Darius Kelermanas.
Problema ta, kad Lietuvoje statomos pačios pigiausios biokuro katilinės, sugebančios deginti tik medieną. Tuo tarpu šiaudų kūrenimui tinkantys katilai brangesni, todėl jų Lietuvoje vos vienas kitas, nors galimybių apsirūpinti atsinaujinančiu biokuru turėtume daug – Lietuvoje kasmet užauga nuo pusės iki dviejų milijonų tonų šiaudų, kuriuos būtų galima perdirbti į granules. Didžioji dalis dabar tiesiog supūva laukuose. Lietuvos šilumos tiekėjų asociacijos prezidentas Vytautas Stasiūnas lygina, kad mes praktiškai nepradėjome naudoti šiaudų biokurui gaminti, o Danija jų sukūrena apie 2 mln. tonų. Danai perdirba net 90 proc. visų šiaudų.
„Norėčiau pabrėžti, kad iš medienos gaminamą biokurą taip vadinti galima sąlyginai. Įsivaizduokite, kiek metų turi praeiti, kad medis užaugtų. Tikrasis biokuras tas, kuris tiesiogiai atsinaujina – užauginame duonelę, nupjauname ir vėl turime kurą“, – akcentavo D.Kelermanas.

Konkuruoja dėl tos pačios medienos

Katilams nesant pritaikytiems deginti šiaudus, šiandien pagrindinis biokuro šaltinis Lietuvoje yra mediena. Tačiau biokuro plėtra neramina medienos pramonės atstovus. Jie skundžiasi, kad jau šiandien biokuro gamintojai kėsinasi į plokščių gamintojų naudojamą medieną, o ateityje plečiantis biokuro gamybai ši problema taps dar aštresnė. Mediena, kuri galėtų būti panaudojama aukštesnės pridėtinės vertės produktams, išrūksta per kaminus, o miško kirtimo atliekos šakos ar kelmai lieka pūti miške.
„Medienos, kurią sugeneruoja Lietuvos miškai, pakaktų visiems, jei ji būtų protingai paskirstoma: ir baldų, ir statybinių medžiagų, ir kuro gamintojams. Jei į katilus pakliūtų ne aukštos pridėtinės vertės produktams tinkama mediena, o ta, iš kurios nieko negalima pagaminti, viskas būtų gerai. Tačiau šiandien Lietuvoje šitaip nevyksta. Baimė gimsta iš to, kad matome tendenciją Lenkijoje, kur aukščiausios kokybės rąstai keliauja į smulkintuvus“, – pabrėžė asociacijos „Lietuvos mediena“ direktorius Raimundas Beinortas.
Biomasės energetikos asociacijos LITBIOMA direktorius Aleksas Jakštas ginasi, kad biokurui gaminti didesnė dalis panaudojama prasčiausios kokybės medienos. „Pati biokuro energetika paremta principu, kad turi būti naudojama pačios prasčiausios kokybės mediena – miško kirtimo ir medienos pramonės atliekos bei malkinė mediena. O kad pačios žemiausios kategorijos malkinę medieną gali naudoti ir plokščių pramonė, tai jau kitas klausimas. Supriešinti plokščių pramonę su biokuro gamintojais neteisinga ir netoleregiška, nes atsinaujinanti energetika iš principo yra Lietuvos politika ir ta konkurencija išpūsta. Galėtų ir biokuro gamintojai skųstis, kad plokščių gamintojai perka malkinę medieną, o kodėl jie nenori pirkti plokštinės medienos?“, – aiškina A.Jakštas.
Tačiau medienos pramonės atstovai ir miškininkai tvirtina, kad skirtumas tarp malkinės ir plokštinės medienos yra menamas. „Susitarimo reikalas, ar parduodamas medieną pardavėjas deklaruoja, kad tai malkinė, ar plokščių mediena“, – pabrėžia R.Beinortas.
Kad biokuro gamintojai ir plokščių gamintojai pretenduoja į tą pačią medieną patvirtina ir miškininkai. „Tiek katilinės, tiek plokščių gamintojai naudoja tą pačią medieną – malkinę, dar vadinamą plokščių mediena. Nežinau, kas sugalvojo du pavadinimus, bet plokštinė ir malkinė mediena yra ta pati, tik kai mediena parduodama katilinėms, užrašoma jog tai malkinė mediena“, – pasakojo miško savininkų kooperatyvo „Aukštaitijos šilas“ direktorius Saulius Tirevičius.
Tiesa, pasak jo, šiandien aršios konkurencijos tarp abiejų pirkėjų grupių dar nėra, nes šiuo metu Lietuvos rinka užversta pigiomis skiedromis iš Baltarusijos. Tačiau ateityje, plečiantis biokuro gamybai, konkurencija gali paaštrėti.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją internete (http://www.veidas.lt/veidas-nr-40) arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.