Stebint politinius debatus peršasi mintis, kad dalis kandidatuojančių „politikų“ yra tiesiog prasivėrusiomis revoliucijų stigmomis ir, užuot galvoję, kaip vesti mūsų valstybę modernizacijos ir progreso keliu, yra pasiryžę ją kuo greičiau sunaikinti. Kaip gimsta tokios savidestrukcinės nuotaikos?

Kas tinka revoliucijos metu, visiškai netinka taikos ir kūrybos sąlygomis. Per revoliucijas reikia šūkių ir emocijų, emocijos ir kraujas gali lietis laisvai, o taikos sąlygomis reikia proto ir kruopštumo bei pagarbos tam, kas jau sukurta. Tai, jog Lietuvos Seimo rinkimų debatuose vyrauja ne racionalumas ir kūrybingas bei atsakingas Lietuvos valstybės ateities projektavimas, o revoliucingi politiniai šūkiai, rodo, kad mums vis dar neleidžia ramiai gyventi nepriklausomybės atkūrimo Sąjūdžio revoliucijos stigmos. Dalis politikų, intelektualų ir kultūrininkų, puikiai veikę Sąjūdžio laikais, neranda sau racionalaus bei kūrybingo darbo vietos taikos ir kūrybos sąlygomis privalančioje gyventi Lietuvoje.

Didelį nerimą ir net pasipiktinimą kelia politinių debatų kokybė. Nors turime didelę pasirinkimo laisvę tarp žiniasklaidos kanalų ir žanrų įvairovės, bet politiniai debatai atrodo apgailėtinai. Pilasi niekuo nepagrįsti pažadai, kuriami lūkesčiai, kuriais jau mažai kas tiki. Atrodo, lyg visa rinkimų energija būtų skirta tik silpnapročiams. Ar iš dešimtimis milijonų litų valstybiniu finansavimu aprūpintų politinių partijų neturime reikalauti, kad jos per politinius debatus ne kalbėtų šūkiais, o ateitų į rinkimų laikotarpį su parengtais valstybės biudžeto projektais? Ar Tėvynės sąjunga-Lietuvos krikščionys demokratai, kurių Vyriausybė po poros savaičių pagal Konstituciją privalės pateikti 2013 m. šalies biudžetą, neprivalėtų to biudžeto pateikti dabar, prieš rinkimus, ir diskutuoti apie jo deficitą, formuluoti, kaip suvaldys didžiulį “Sodros” deficitą, ir aiškiai siūlyti kelius, kaip tuos deficitus mažinti? Be to, kokių reformų planuoja imtis, kad brangiausios ES valstybės Lietuvos piliečių gyvenimas nepasidarytų tiesiog nebeįmanomas. Ar kitos tradicinės politinės partijos, kaip Liberalų sąjūdis, Liberalų ir centro sąjunga, neprivalo pateikti alternatyvių biudžetų ir leisti mums rinktis juos, jei jų pasiūlymai mums atrodys realesni ir lengviau įgyvendinami?

Apmaudu ir tai, kad tradiciškai stiprūs ir didelio žmonių pasitikėjimo sulaukiantys Lietuvos socialdemokratai, ketverius metus miegoję opozicijos miegu, nemato reikalo nubusti net per rinkimų debatus. Jų retorika labai dažnai panaši į marginalinių rėksnių šūkaliojimus, siūlant epizodinius pakeitimus: įvesti progresinius mokesčius, kelti minimalią algą ar pasitelkti sveiką protą energetikai ir šalies užsienio politikai racionalizuoti. Ar ši politinė jėga (gausiai finansuojama mokesčių mokėtojų pinigais) neturėtų jausti pareigos pateikti išsamų ir detalizuotą ketverių metų Lietuvos ateities biudžeto planą? Juk ekonomika – toks mokslas ir reiškinys, kuriame vienas pakeitimas neišvengiamai daro poveikį kitiems dalykams. Norėdami racionaliai galvoti apie siūlomus pakeitimus turime teisę matyti, ar Vyriausybę po rinkimų galintys formuoti socialdemokratai yra pakankamai rimti, kad jiems galėtume suteikti tokią galimybę.

Ką reiškia jų siūlomi progresiniai mokesčiai? Turime teisę suprasti, ar jie nori įvesti progresinius mokesčius vien todėl, kad kažkas geriau dirbantis ir daugiau sugebantis negyventų geriau (o tai yra tikrasis bolševikinio socializmo marazmas), ar vis dėlto papildomais mokesčiais apmokestinus tuos 5 proc. daugiau uždirbančių lietuvių bus surinkti papildomi šimtai milijonų ar milijardų litų, kurie pakeis skurstančio sluoksnio padėtį. Sveika logika ir mokesčių (net ir progresinių) dydis rodo, kad taip būtų surinkta tik biudžetui visiškai nereikšminga suma, o žala būtų padaryta didelė. Nes kaimynai neturi progresinių mokesčių, ir akivaizdu, kur investuotojai į didelės pridėtinės vertės kūrimą nukreiptų savo kapitalus.

Bet biudžetas netampa mūsų politinių debatų dalimi. Ką tai rodo? Ar mūsų katalikišką požiūrį į gyvenimą, tikint, kad pomirtinis gyvenimas yra daug svarbesnis nei tas, kuris yra čia ir dabar, ar nusiraminimą žinant, kad jei modernios ir konkurencingos Lietuvos valstybės nesukursime žemiškajame pasaulyje, tai tokia tikrai bus sukurta amžiname dangiškajame? Tuomet neturėtume pykti ir išgyventi dėl to, kad tokia didelė dalis lietuvių išsikelia iš katalikiškos Lietuvos į protestantiškus kraštus, kur nori oriai ir garbingai nugyventi ir savo žemiškąją gyvenimo dalį, nes tų šalių politikai sugeba gerai tvarkytis žemiškajame pasaulyje. O mes turime būti ramūs, nes vis vien visi susijungsime į vieną Lietuvą amžinoje dangaus karalystėje.

Toks politinis ir intelektualinis sutrikimas, nesugebant racionalizuoti mūsų viešojo gyvenimo, susijęs su mūsų politinio ir intelektualinio elito nesugebėjimu peržengti į naują Lietuvos valstybės vystymosi etapą, kuriame reikia ne skelbti revoliucinius šūkius, o tiesiog taikiai dirbti. Per pastarojo šimtmečio Lietuvos istoriją tik 44 metus turėjome savo valstybę ir mūsų establišmentas tiesiog neturi ilgos distancijos bėgimui reikalingos ištvermės, energijos ir valstybės kūrimo perspektyvos jausmo. Panašiai kaip tie Rusijos stepėse gyvenantys rusai, kurių kelios kartos prisimena, kaip kiekvieną jų geresnį statinį sudegindavo totoriai, todėl nematė jokio reikalo statytis ilgalaikių ir kokybiškų būstų, tad gyvendavo žeminėse.

Antrosios Lietuvos Respublikos gyventojai intelektualai išgyvena 22 metų Lietuvos valstybės gyvenimo stigmą. Nors išoriniai priešai Lietuvai negrasina, visa intelektinė energija nukreipta į norą kelti revoliucijas, o ne taikiai kurti gerbiant tai, kas jau yra padaryta.

Ką rodo tai, kad Lietuvos Seimo rinkimų politiniuose debatuose apskritai nėra Europos konteksto? Nors save laikome europiečiais, bet į ES reikalus vis dar žiūrime kaip į užsienio politiką. Politiškai tai, kas vyksta Europoje, mūsiškiams atrodo, tarsi vyktų kažkur mėnulyje, iš kur mums kasmet turi būti siunčiama po 6 mlrd. Lt, o mes dar pasvarstysime, kaip protestuoti prieš tą didįjį blogį, kuris plūsta iš Europos ir grasina sunaikinti lietuvio tapatybę, visiškai kitokią ir daug vertingesnę, moralesnę bei oresnę už europietišką.

Toks intelektualinis marazmas apnikęs tiek vyresniosios kartos intelektualus (gausiai ir išskirtinai maitintus sovietų ir sutrikusius, kad tas išskirtinis maitinimas yra nutrauktas), tiek naujuosius, gyvenančius nuolatinių revoliucijų stigmose. Pastarieji kone visi, beveik be jokių išimčių, yra užėmę keistą laikyseną tiek politikos, tiek Lietuvos valstybės atžvilgiu. Jie į valstybę, Konstituciją, jos institucijas žiūri kaip į kažkokį nesusipratimą, kurį reikia negailestingai dergti ir naikinti. Lyg jie būtų kažkokios kitos, priešiškos Lietuvai valstybės piliečiai. Tokius inteligentus, jų neįžeidžiant, galima laikyti tik kaimo keistuoliais, o ne Lietuvos valstybės šviesuoliais. Jų negebėjimas ir net nenoras reflektuoti ir racionaliai veikti mūsų politinę, ekonominę, socialinę, moralinę realybę yra negarbingas ir net pavojingas. Ir turėtų būti vadinamas „rankų nusiplovimu“ nuo naujos ir modernios Lietuvos valstybės kūrimo.

Belieka apgailestauti, kad tie žmonės, kurių taiklaus ir įtaigaus žodžio mums labiausiai reikia kaip orientyro žengiant į priekį, turės būti iš valstybės kūrimo proceso išmesti į istorijos šiukšlyną kartu su savo pasenusiomis ir susidėvėjusiomis mechaninėmis rašomosiomis mašinėlėmis.