Gintaras Sarafinas
Stambūs pramonininkai ir verslininkai su visa Pramonininkų konfederacija priešakyje teigia, kad prieš šiuos Seimo rinkimus jie partijų programų neskaito, kandidatų debatų nežiūri, visą reklaminę erdvę ignoruoja, nes nėra jokios prasmės į tai kreipti bent menkiausią dėmesį. Pramonininkų konfederacija dėmesį į politikus ims kreipti tik po rinkimų, ir tik į tuos, kurie sudarys valdančiąją koaliciją. Būtent su jais pramonininkai ir derėsis.
Pramonininkams gerai – jie galingi ir įtakingi, o ką daryti paprastiems rinkėjams, kurie taip pat mato ir supranta visą dabar vykstantį farsą?
Tiesą sakant, čia kyla jau visai sisteminis klausimas, kam Lietuvoje apskritai reikalinga rinkimų agitacija, kodėl nacionalinis transliuotojas kažkokiems nesavikritiškiems apsišaukėliams privalo skirti daugybę valandų nemokamo televizijos bei radijo eterio ir kodėl mokesčių mokėtojai turi skirti 20 mln. Lt partijoms, kad jos finansuotų tą tuščią triukšmą, kuris aplink mus visą mėnesį vyksta iki rinkimų. Kam visa tai?
Juk dabar bet kokios partijos bet kuris kandidatas gali kalbėti bet ką, žadėti viską, ko tik nori rinkėjai ar ką tik jis pats geba sugalvoti, partijos programas gali rašyti tarsi stebuklines pasakas – juk už visko stovi tuštuma. Po rinkimų iš skirtingų partijų bus sudaroma valdančioji koalicija (o po šių rinkimų ji bus tikrai marga), ir jau tada bus surašoma bendra Vyriausybės programa, kurioje 99,99 proc. tų sapalionių, kuriomis dabar esame maitinami įvairių kandidatų į Seimą, bus prilygintos baltos kumelės sapnams ir užmirštos.
Vyriausybės programą valdančiąją koaliciją sudarysiančių partijų lyderiai sukurps per porą naktų ir rinkėjai jai jokios įtakos neturės. Pabrėžiu – visiškai jokios. Toji programa bus gana neskani mišrainė, kuri su demokratija turės tiek pat bendro, kiek skruzdėlė su sunkvežimiu. Juk rinkėjai kažką išrinko, o tie išrinktieji kažką surašė ir pagal tą kažką valdys valstybę. Ir dar paaiškins rinkėjams, kad visų tų savo priešrinkiminių pažadų ir programų įvykdyti negali, nes Vyriausybės programa juk kompromisinė, tai yra nei velnias, nei gegutė.
Todėl mūsų valstybėje metas permąstyti visą rinkimų tvarką ar bent jau priešrinkiminį laikotarpį, kuris dabar visiškai suveltas ir nereikalingas, nes tik gaišina žmonių laiką, ir dar yra finansiškai nuostolingas. Čia mums pavyzdžiu vėl galėtų būti išsivysčiusios valstybės, kuriose koalicinės vyriausybės darbuojasi jau daug kadencijų. Ten jau rasta būdų, kaip padaryti, kad partijų programos ir valdžiažmogių sprendimai nesiskirtų kaip diena ir naktis ir kad egzistuotų bent kokia politikų atsakomybė.
O kaip rinkėjams elgtis prieš šiuos rinkimus, kad jie nesijaustų esą niekas ir kad balsuodami nepadarytų didelių klaidų? Gal būtų visai išmintinga pasidomėti ne 2012-ųjų, o ankstesnių metų partijų programomis ir politikų pažadais bei panagrinėti, kaip jie buvo įgyvendinami, kai tos partijos buvo valdžioje. Juk prie tikros valdžios prisiliesti galimybę turėjo dauguma dabartinių Lietuvos partijų: ir socialdemokratai, ir liberalai, ir konservatoriai, ir “darbiečiai”, ir krikščionys, ir krikdemai, ir tautininkai, ir centristai, ir socialliberalai, ir zuokininkai, ir “tvarkiečiai”, jei omenyje turime Rolandą Paksą. Taigi visi savo valdymo įgūdžius jau pademonstravo.
Vadinasi, apsisprendžiant, už ką balsuoti, geriausia tiesiog pasiknaisioti savo atminties kertelėse (ir netikėti prasimanymu, kad lietuviai pasižymi itin trumpa atmintimi), o ne klausytis įvairiausių kandidatų fantazijų per televiziją. Branginkite savo laiką ir nesileiskite kvailinami.
O vis dėlto lietuvių atmintis trumpa. Netgi labai trumpa. Ir jau visiškai nekritiška.