Rusų koncernui “Gazprom” parduodant “Lietuvos dujas” tikėtasi pigių dujų, dujotiekio į Lenkiją ir stabilumo, tačiau nė vieno iš šių tikslų pasiekti nepavyko.  O ką duos pradėta kova su šiuo rusų koncernu?

Pasirinkusi kelią ne nuolaidžiauti „Gazpromui“, o susigrumti su juo, mūsų Vyriausybė šiuo metu smūgiuoja „Gazpromui“ keturiais frontais: pradėtas magistralinių dujotiekio tinklų atskyrimas nuo “Lietuvos dujų” įgyvendinant trečiąjį Europos Sąjungos energetikos paketą; Europos Komisija tiria galimai monopolinę „Gazprom“ veiklą ES; Lietuvos teismuose nagrinėjama byla dėl „Lietuvos dujų“ vadovybės veiklos; o praėjusį trečiadienį paduotas ieškinys dar ir į tarptautinį Stokholmo arbitražą prašant priteisti 5 mlrd. Lt, kuriuos Lietuvos vartotojai permokėjo mokėdami už dujas brangiausiai visoje Europoje. Bet ar turėsime naudos iš šios kovos?

Dujų kaina išaugo šešis kartus

Už 216 mln. Lt pardavusi kontrolinį „Lietuvos dujų“ akcijų paketą – 2002 metais vokiečių koncernui „E.ON Ruhrgas International“, o 2004 metais – rusų dujų tiekėjui „Gazprom“, tuometinė socialdemokratų Vyriausybė tikėjosi užsitikrinti stabilų dujų tiekimą mažomis kainomis. Tačiau padarius esminę klaidą – kartu atidavus magistralinius tinklus ir leidus užimti monopolinę padėtį tiekiant ir skirstant dujas, tokie lūkesčiai neišsipildė nė per nago juodymą.
„Įmonės “Lietuvos dujos“ statusas turėjo būti kitas – nuo pat pradžių reikėjo atskirti infrastruktūrą nuo dujų pardavimo. Kadangi dabar įmonė savo rankose turi visus svertus – ir tinklus, ir pardavimą, jų galimybė uždirbti gerokai didesnė“, – komentuoja Lietuvos energetikos konsultantų asociacijos (LEKA) prezidentas Valdas Lukoševičius.
Kaip praėjusią savaitę pabrėžė energetikos ministras Arvydas Sekmokas, “Gazprom” dujų kaina Lietuvai nuo 2004 metų išaugo net šešis kartus – nuo 84 JAV dolerių iki 497 JAV dolerių už tūkstantį kubinių metrų. Maža to, už dujas mokame brangiausiai ES – brangiau už estus, latvius ar vokiečius. Energetikos ministerija (EM), paskaičiavo, kad Lietuvos vartotojai per šį laikotarpį permokėjo net 5 milijardus litų, nes „Gazprom“ savavališkai ėmė keisti sutartyje įtvirtintą palankią Lietuvai dujų kainos formulę.
„Jei dujų kainos augimas būtų susiję su tarptautiniais kainų kilimais, būtų viena, bet mes žinome, kad taip nėra – trečdalis kainos yra viršpelnis. Lūkesčiai, susiję su „Lietuvos dujų“ privatizavimu absoliučiai neįgyvendinti – jokios stabilios dujų kainos, jokio racionalaus požiūrio į vartotoją. Demonstruojamas tik monopolistinis požiūris“, – mano Seimo narys, konservatorius Arvydas Anušauskas.
Vienas „Veido“ kalbintas buvęs įtakingas Ūkio ministerijos valdininkas pasakojo, kad privatizavimo sutartyje ir jos priede – ilgalaikėje dujų tiekimo sutartyje, kuri galioja iki 2015 metų, buvo surašytos valdymo nuostatos. Esą viena jų teigė, kad valdyboje nebuvo galima priimti sprendimo, jei Vyriausybės atstovas nebalsuoja teigiamai. Vis dėlto dujų kainos skaičiavimo formulė buvo pakeista, nors toks pakeitimas buvo neteisėtas. Iš pradžių kainos buvo susietos su mazutu, o vėliau – su naftos produktų kaina.
Kyla klausimas, kodėl visuomet savo atstovą valdyboje turėjusi valstybė nereagavo iškart, kai buvo pakeistos kainos formulės, nenaudingos Lietuvai?
„Visų pirma, mūsų atstovas „Lietuvos dujų“ valdyboje turėjo balsuoti prieš. Kodėl jis nebalsavo? Gal jam tėvai nebuvo įdiegę ryžtingo kovotojo charakterio bruožo. Tuo metu atstovas valdyboje buvo Vladas Gagilas – buvęs Ūkio ministerijos Energetikos išteklių departamento direktorius. Kai atėję konservatoriai jį išvarė iš darbo, jis nuėjo pas V.Valentukevičių (“Lietuvos dujų” vadovas) ir tebedirba „Lietuvos dujose“, – „Veidui“ pasakojo prisistatyti nenorėjęs šaltinis.
Įdomu, kad V.Gagilas yra ne vienintelis „Lietuvos dujas“ Ūkio ministerijoje kuravęs aukštas valstybės pareigūnas, vėliau radęs prieglobstį šioje įmonėje. „Lietuvos dujose“ dirba ir buvęs Ūkio ministerijos Dujų ir vietinių išteklių skyriaus vedėjas Nemunas Biknius. „Kodėl tie, kurie turėjo kontroliuoti ir prižiūrėti šią „Lietuvos dujas“ nukeliavo ten?“, – atkreipė dėmesį „Veido“ pašnekovas.
Parduodant „Lietuvos dujas“ be mažų ir stabilių dujų kainų būta ir daugiau lūkesčių – pavyzdžiui, dujotiekis į Lenkiją. „Privatizavimo sutartyje numatyta, kad „Lietuvos dujos“ ir akcininkai stengsis užtikrinti gamtinių dujų tinklų sujungimą su Europos tinklais. Ar buvo bendrovė suinteresuota tokiu veiksmu? Yra priežasčių, pasiteisinimų, bet faktas, kad praėjo aštuoneriems metams po privatizavimo, o veiksmas neatliktas. Griežtų terminų nebuvo numatyta, bet taip pat nebuvo numatyta, kad galima delsti”, – tvirtina Lietuvos bylai arbitraže atstovaujantis advokatas Vilius Bernatonis.
Vis dėlto V.Lukoševičius atkreipia dėmesį, kad nors reikalavimas investuoti į jungtį su Lenkija buvo esminis, kartu nurodyta ir išlyga, kad tai turi būti atsiperkantis, ekonomiškai pagrįstas projektas. „Lietuvos dujos“ motyvavo, kad ekonominio pagrindo nebuvo.
„Tuometinė valdžia tikėjosi daugiau pagalbos aprūpinant ištekliais vartotojus, vylėsi, kad daugiau bus investuojama į dujotiekius, prieinamumą, patikimumą, o „Lietuvos dujos“ nuėjo pelno siekimo keliu.  Sutartyje nebuvo įsipareigojimų, susietų su sankcijomis, atsakomybe. Pagrindinis rūpesnis buvo, kad būtų prieinamos pigesnės dujos ir stabilus, patikimas dujų tiekimas”, – atkreipia dėmesį V.Lukoševičius.
Pasak eksperto, parduodant įmonę, reikėjo susidėti saugiklius – pavyzdžiui, įpareigoti ją dujotifikuoti teritorijas, nes „Lietuvos dujos“ nelabai rūpinosi dujų tinklų prieinamumu ten, kur vartotojų mažai.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją internete (http://www.veidas.lt/veidas-nr-41) arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.