Praėjusią savaitę 80-metį atšventė Lietuvos nepriklausomybės architektas, pirmasis atkurtos Lietuvos valstybės vadovas, šiuo metu Europos Parlamento narys Vytautas Landsbergis. Vieni jį garbina, kiti gerbia, treti nekenčia, bet nėra nė vieno, kuris būtų jam abejingas ar neigtų faktą, kad pastaruosius du dešimtmečius Lietuva gyvena ir juda į priekį pagal V.Landsbergio nubrėžtą kelio žemėlapį. Netgi būdamas formaliai nusišalinęs nuo Lietuvos aktualijų, kartkartėmis pabėdodamas, kad jo nebeklauso, profesorius tebėra įtakingiausias šalies politikas. Tad klausimas, ką apie tai pasakys Landsbergis, kyla kaskart, kai pradedamas planuoti bet koks esminis valstybės gyvenimo pokytis.
Taigi, pokalbis su V.Landsbergiu.

VEIDAS: Ar prieš du dešimtmečius, minėdamas 60-metį, galėjote įsivaizduoti, kad dabartinį jubiliejų sutiksite būdamas Europos Parlamento narys nuo Lietuvos Respublikos?
V.L.: Na, ką žmogus gali taip toli galvoti? Galvoji, kas bus po metų, po dvejų, ne daugiau. Tuo metu iš viso nežinojome, kas bus net kitą dieną ar kitą savaitę, ne tai kad po dešimtmečio. 1992-ieji metai? Tuo metu komunistai jau buvo praėję pro pačius jiems pavojingiausius dalykus, keitėsi tvarka, ėjome į rinkimus. Labai nejaukiomis sąlygomis – nutraukta šiluma, nutrauktas naftos tiekimas, ankstyvi šalčiai. Nuotaika buvo šiaip sau…
VEIDAS: Ar atkuriant nepriklausomybę buvo suvokiama, kokia didelė Lietuvos visuomenės dalis yra negrįžtamai sovietizuota?
V.L.: Mes tikriausiai nesuvokėme viso visuomenės pažeidimo gelmės. Atgimimo ir Sąjūdžio laikotarpis, masinis žmonių pakilimas į gėrį, į šviesą, į viltį sudarė įspūdį, kad mes – ne sovietai. Mes norime gyventi kitaip ir mes gyvensime kitaip, tik svarbu, kad jie išeitų ir galėtume savarankiškai tvarkytis. Nebuvo suvokimo apie tai, kas dabar vadinama tai meile engėjams, tai vergo sindromu.
VEIDAS: Ar esate kada nors mąstęs, ką reikėtų daryti, kad būtų kaip nors sumažinta sovietizuotos visuomenės dalies įtaka valstybės raidai, nes netgi pastarieji rinkimai rodo, jog trečdalis tautos dirba ir trauka Lietuvą į priekį, o kone du trečdaliai kabo kaip balastas.
V.L.: Nevadinčiau šių žmonių balastu, bet jie tikrai neveda į priekį. Šie žmonės yra psichologiškai pasyvūs, pripratinti, kad ne jie šios žemės šeimininkai, o kažkas kitas, kad jiems tas kažkas ko nors duos. Tokios psichologinės nuostatos, deja, nesikeičia taip greitai, kaip, regis, turėjo pasikeisti normaliai gyvenant.
Anksčiau žmogus savaime suprasdavo: ką užsidirbai – tą ir turi, kas nedirba – tas nevalgo. Tai paprasčiausia liaudies išmintis, pastaruoju metu, deja, iškrypusi ne vien Lietuvoje ir ne vien dėl mūsų specifinio paveldo. Tie iškrypimai matyti ir Europoje. Įsivaizduojama, kad galima nedirbti, bet kadangi sukurta gerovės valstybė, visi turi ką valgyti. Blogai, kad daug žmonių žiūri į valstybę kaip į aruodą, iš kurio galima semti, bet nebūtina įdėti. Naudojamės savo valstybe, jos dar iki galo nesukūrę.
VEIDAS: Bet baigiasi ta gerovės valstybė ir Europoje.
V.L.: Taip, bet kiek dar Europai reikės persirgti to socializmo! Jo toje netikros gerovės valstybėje buvo įskiepyta labai daug. Ypač kad toji gerovė buvo suprantama labai primityviai – tik kaip pajamos ir vartojimas, pirkimas, ko tau reikia ir nereikia.
Tikroji žmogaus gerovė – visai kiti dalykai, apie kuriuos beveik nebekalbama. Tiek Vakaruose, tiek Lietuvoje. Na, pas mus gal kartais pakalbama, bet tai daro tik mažuma, suprantanti gerovę kitaip.
VEIDAS: Iš tiesų intelektuali diskusija – kur link eina Europos Sąjunga, kas yra gėris, o kas yra blogis, – iš politikos dingo. Politikais, netgi lyderiais, vis dažniau tampa technokratai, bet ne vizionieriai.
V.L.: Taip, deja, politikoje vyrauja technokratija ir materializmas, tokios, sakyčiau, skaičiais išreiškiamos vertybės. Ne dvasinės. Ne jausena, ne kito žmogaus, visos visuomenės reikalo supratimas. Apsiribojama kone vien pajamų dalijimusi. Išplito materialistinis, netikras socialistinis, iš esmės marksistinis politikos supratimas.
Europos Sąjunga dabar – tarsi labai didelis kolūkis. Man tekdavo Europos Parlamente pasisakyti šiuo klausimu. Graikijos istorija labai primena tokią mums gerai pažįstamą situaciją, kai kolūkis gali būti nepelningas, išvogtas, bet vis tiek turi būti išsaugotas, nes kitaip sugrius socializmo idealai. Ir tokios istorijos Europoje plinta.
VEIDAS: Ar, remdamasis dabartiniu žinojimu, ką nors keistumėte iš to, ką esate nuveikęs per pastaruosius du dešimtmečius?
V.L.: Tikrai keisčiau ir bandyčiau daryti kitaip, labiau akcentuodamas kultūros reikšmę, žmonių dvasinį ryšį, nusiteikimą gėriui. Gėriui – tai ne savo piniginei, o bendrajam gėriui. Bandydavau tai daryti ir anksčiau. Pirmaisiais metais po nepriklausomybės atgavimo tai dar veikė, bet vėliau – išsiplovė. Buvome atmesti atgal, į menką galvojimą, pagal kurį ir sprendžiame – gerai ar blogai gyvename.
Tik nenorėčiau baigti liūdna gaida. Finansiniai sunkumai – praeinantis dalykas. Tikrai nežiūriu į Lietuvą ir Europą beviltiškai.