Ar paklusime poeto prašymui, įsirėžusiam į daugelio lietuvių atmintį?

Ir tenai, kur po visų klajonių
Žemėn atsiguls mana galva,
Nerašykit mano vardo, žmonės,
Parašykit, žmonės, L i e t u v a.

Praėjusią savaitę atsisveikinant su Jonu Strielkūnu tarp naujienų gausmo įsiterpė skaudi lyrikos nata, meistriškai taikanti į giliausiai užslėptą nervą. Liūdna proga atsiversti paskutinį jo rinkinį – “Lyrikos” dvitomį. Savo eiles poetas užrašydavo ant pasitaikiusio po ranka popieriaus lapo. Kai jaunystėje dirbo benzino kolonėlėje, eilėraščiams tikdavo ir seni kvitai.

Pernai, minint J.Strielkūno 70-metį, “Veido” kalbintas poetas sakė, kad geriausi eilėraščiai gimsta spontaniškai. Vidinėje švarko kišenėje nešiojosi paprastą užrašų knygelę, į kurią perrašydavo baigtus eilėraščius. Savo eilių neprisimindavo, tad stalčiuje atradęs seną lapą svarstydavo – čia paties rašyta, ar tai kito poeto vertimas. Mat jis vertė A.Achmatovos, N.Nekrasovo, F.Tiutčevo, J.Rainio poeziją.

Keliauti poetas nemėgo, nors buvo nukakęs ir į Vidurinę Aziją, ir po Europą pavažinėjęs. Bet vis tiek sakydavo, kad žino tik tris miestus – Vabalninką, Panevėžį ir Vilnių, o skaniausias vanduo iš dviejų šulinių – Putauskuose ir Vabalninke. Putauskai – tai gimtasis kaimelis tarp miškų netoli Vabalninko, į kurį jau iš sostinės J.Strielkūnas atvykdavo kartu su monsinjoru Kazimieru Vasiliausku. Poezija poetą ir atvedė į Vilnių iš Šiaurės Lietuvos.

Vabalninkas jam paskyrė aukščiausią savo apdovanojimą – “Lino žiedą”, o valstybė – Nacionalinę premiją iš karto po nepriklausomybės atkūrimo 1991-aisiais.

Jau seniai ligos įkalintas J.Strielkūnas įdėmiai stebėjo Lietuvą – “Ekrane šėlsta, juokias / Liokajai ir vadai” – ir karčiai pasidžiaugdavo, kad jis ne su jais. Vienu metu politikai mėgino prisijaukinti J.Strielkūną – prieš rinkimus kviesdavo į renginius, prašydavo palaikyti, bet jis nė karto nesutiko. Jie tikriausiai nebuvo skaitę tokių jo žodžių: “Pradingo sąžinė, teisybė ir garbė”…

Tikroji jo stichija buvo literatūra. Netraukė nei jūros platybės, nei aukšti kalnai. “Kiek čia tos jūros matai nuo kranto – kelis šimtus metrų, ir viskas. Tai literatūroje plyti jūros neaprėpiamos”, – taip paaiškindavo. O paprašytas pasirinkti artimiausią iš keturių gamtos stichijų, “Veidui” yra sakęs, kad jam artimiausia – “paprasta želianti žolė”.