Pamenate žaidimą, kai greta susėdę vaikai kužda vienas kitam į ausį tą pačią frazę? Paskutiniojo ištarta frazė dažniausiai kardinaliai skirdavosi nuo tos, kurią pasakė pirmasis. Į sugedusio telefono žaidimą įsitraukia ir suaugusieji. Tiesa, dažniausiai nesąmoningai ar net ne savo valia.

Jei ekonomikos ir asmeninių finansų žinią laikytumėme pirmojo žaidimo dalyvio ištarta fraze, pagalvokite, kiek grandžių ji pereina – pedagogus, dėstytojus, spaudą, komercines struktūras, visuomenės nuomonės lyderius ar artimuosius – kol galiausiai pasiekia jus ar jūsų atžalas, sėdinčias eilės gale. Tikimybė, jog žinia jus pasiekė tokia, kokia buvo suformuota, mažėja sulig kiekviena tarpine grandimi. Bet pradėkime nuo pradžių.
Štai, pavyzdžiui, pedagogas – kasdien atliekantis svarbią misiją – teikiantis žinias. Ir vis dėlto jis yra žmogus, kuris netgi žinodamas, kas parašyta vadovėlyje, šią informaciją nebūtinai sąmoningai bus linkęs perteikti per asmeninės patirties prizmę. Dar įvertinkime tai, jog tik penktadalis šalies ekonomikos mokytojų dėsto tik ekonomikos discipliną. Mažesniuose miesteliuose ir gyvenvietėse, kur mokinių nėra tiek daug, kad vienam pedagogui būtų sudarytas pakankamas krūvis, ekonomikos pamokas veda braižybos, lietuvių, rusų kalbų, informatikos ar net technologijų mokytojai.
Tačiau mokytoją moksleiviai nurodo esant tokį pat svarbų finansinės informacijos ir įgūdžių šaltinį, kaip ir tėvus, kurie dažniau moko savo pavyzdžiu nei sąmoninga edukacija. Apklausų duomenimis, 2 iš 5 tėvų su savo atžalomis mieliau kalbasi apie narkotikus ir alkoholį, 3 iš 10 – apie lytinius santykius nei apie pinigus.
Gyvenimiška patirtis, kuria vyresnioji karta linkusi vadovautis bei dalintis, yra vertinga, tačiau reikėtų neužmiršti – dažnai subjektyvi ir neaktuali šių dienų ekonomikoje. Praeities įvykiai nesudaro galimybės prognozuoti ateities ar veikti dabarties rinkose, kurios tampa vis sudėtingesnės ir labiau dinamiškos. Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę per du dešimtmečius pasikeitė trys valiutos, bankrutavo 15 komercinių bankų, išgyventos trys ekonominės recesijos, o vidutinės gyventoju pajamos išaugo 4 kartus.
O kur dar ketvirtąja valdžia vadinama žiniasklaida. Teoriškai ji turėtų būti objektyvios informacijos skleidėja, tačiau praktiškai – reikėtų neužmiršti, jog ją sudaro komercinės struktūros, turinčios tikslą parduoti ir užsidirbti, todėl kartais pirminį tikslą – informuoti, nustelbia siekis patraukti dėmesį – didesne, pikantiškesne antrašte ar garsiau rėkiančiu pašnekovu. Kaip pavyzdį galima prisiminti spaudos konferenciją, pristatančią Lietuvos ekonomikos apžvalgos rezultatus. Po renginio vienas žurnalistas straipsnį pavadino „[...] Lietuva veikiausiai augs, kils atlyginimai ir mažės nedarbas“, o kitas – „[...] Lietuvai numato niūrią ateitį – laukia arba lėtas atsigavimas, arba ilgas sunkmetis“. Tad kuo tikėti skaitytojui?
Be paminėtųjų dar yra valdžios atstovai, kolegos, kaimynai, artimieji ir draugai, kurie visi turi savo nuomonę ir nebijo patarti. Sociologiniai tyrimai liudija, kad net 3 proc. Lietuvos gyventojų priimdami finansinius sprendimus paiso ir vadovaujasi gandais.
Iš tiesų lemiamas veiksnys padedantis suprasti pirminę ekonominę ir finansinę informaciją ar įžvalgiai ir kritiškai atsirinkti tarpines grandis yra finansinis išprusimas, todėl jo ugdymu turėtų būti suinteresuotos visos šalies struktūros. Juk finansiškai raštingas asmuo naudingas valstybei, nes jis geba pasirūpinti savimi bei kuria vertę šaliai. Toks asmuo paklausus ir mažmeninės prekybos bei paslaugų sektoriuje, nes jis turi perkamąją galią. Naudingas jis ir finansinio tarpininkavimo bei paslaugų sektoriui, nes toks klientas mokus ir naudojasi jų produktais. Tačiau labiausiai finansiniu raštingumu turėtų būti suinteresuotas pats asmuo. Juk jis vienintelis atsakingas už savo veiksmus, ateitį ir gerovę. Todėl namų ūkiams norėtųsi palinkėti kritinio vertinimo prieš priimant finansinius sprendimus, o tarpinėms informacijos grandims ne tik augančios kompetencijos, bet ir atsakomybės už savo veiklą.

Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę per du dešimtmečius pasikeitė trys valiutos, bankrutavo 15 komercinių bankų, išgyventos trys ekonominės recesijos, o vidutinės gyventoju pajamos išaugo 4 kartus.