Lietuvos jūrų muziejus pristatė studiją, skirtą Lietuvos tarpukario laivyno istorijai.

Klaipėdoje lapkričio viduryje pasirodė jauno Lietuvos jūrų muziejuje dirbančio istoriko Romualdo Adomavičiaus knyga „Jūrinis savarankiškumas: Lietuvos prekybos laivyno kūrimosi istorija (1921–1940 m.)“. Į knygos sutiktuves susirinkusiai uostamiesčio marinistinei bendruomenei ji tapo proga dar kartą padiskutuoti jūrinės valstybės klausimu.
Lietuvos aukštosios jūreivystės mokyklos direktorius Viktoras Senčila teigė bendraudamas su užsienio kolegomis atradęs, kad anglai apskritai neturi tokios sąvokos, kaip jūrinė valstybė, – jie vartoja sąvoką „maritime nation“ (jūrinė nacija). Profesorius priminė, kad Lietuva teturi vieną šimtąją procento pasaulio darbo jėgos, užtat jai priklauso net pusė procento pasaulio jūrininkų, tad verkšlenti turbūt neverta.
Pats knygos autorius R.Adomavičius pripažįsta: lietuviai jūra dažnai vadindavo marias, o didžiųjų vandenų šturmavimo tradicijų valstybei trūko. Laivybos įmonės pasigesdavo valstybės palaikymo, šalies viduje trūko logiškai plėtojamos transporto grandžių sistemos – iki 1930 m. Klaipėdos uosto su kitais šalies pramonės centrais nejungė net geležinkelis. Lietuviškos kiaulės, kiaušiniai, sviestas anuomet svarbia prekybos partnere laikytai Didžiajai Britanijai buvo pristatoma tik anglų laivais, o lietuviai galėjo gabenti krovinius britams nebent per Švediją. Tik atėjus į valdžią Antanui Smetonai laivų įsigijimo reikalai pajudėjo.
Pirmieji laivai su Lietuvos vėliava į Klaipėdos uostą įplaukė 1921 m. kovą. Tai buvo motoriniai burlaiviai „Jūratė“ ir „Kastytis“. Šie laivai gabeno krovinius Baltijos jūra.
Tačiau nacionalinio laivyno plėtra prasidėjo tik 1923 m., kai Klaipėdos uostas atiteko Lietuvai. Reikšmingu įvykiu tapo akcinės bendrovės „Lietuvos Baltijos Lloydas“ įkūrimas Kaune 1936 m. Šią bendrovę susivieniję įkūrė stambiausi šalies eksportuotojai ir importuotojai – bendrovės „Maistas“, „Lietūkis“, „Pienocentras“, prisidėjo ir Lietuvos finansų ministerija. „Lietuvos Baltijos Lloydas“ kasmet didino turimą upių bei jūrų laivyną ir iki 1940 m. tapo rimta vandens transporto bendrove.
„Jūrinę temą atradau išvažiavęs studijuoti istorijos į Vilnių – tik nutolęs nuo jūros supratau, kaip ji mane traukia. Trumpam grįžęs iš sostinės vis dažniau pavartydavau tėvo – Lietuvos jūrų muziejaus Laivybos istorijos skyriaus vedėjo Romaldo Adomavičiaus sukauptus archyvus. Mano bakalauro darbas buvo iš Lietuvos laivyno istorijos. Turėjau draugų buriuotojų, pats kiek išgalėdamas buriavau, galima sakyti, ir savo žmoną jūroje plaukiodamas sutikau. Tad šiandien jūra man – ir mokslas, ir darbas, ir šeima, ir laisvalaikis“, – pasakoja knygos autorius.
Doktorantūroje studijuojantis mokslininkas tikisi, kad po poros metų pavyks išleisti ir rengiamą mokslinę disertaciją, kurioje tyrinėjami įvairesni tarpukario Lietuvos marinistinės kultūros aspektai.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją http://www.veidas.lt/veidas-nr-49-2012-m internete arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.