Kiekvienais metais vienoje ar kitoje Europos valstybėje nuskamba stambūs politikų ar aukštų tarnautojų sukčiavimo, pinigų pasisavinimo, plagiato, diplomų padirbinėjimo ar kitokie skandalai. Ir visur kyla tas pats klausimas – kaip tokius veikėjus nuvainikuoti.

Viktoras Uspaskichas Lietuvoje ir už jos ribų pagarsėjęs ne vienu originaliu sukčiavimo ir atsakomybės vengimo pavyzdžiu. Jis ne tik apsijuokė suklastojęs savo aukštojo mokslo diplomą, bet ir yra kaltinamas finansinėmis machinacijomis jam priklausančiose įmonėse bei juodąja buhalterija ir mokesčių valstybei nesumokėjimu. Na, o šiemet jis plačiai pagarsėjo per Seimo rinkimus paaiškėjus, kad dalis jo partijos bičiulių gausiai pirko rinkėjų balsus.
Tarptautiniu mastu šis politikas garsus ir tuo, kad per 3,5 metų beveik nieko nenuveikė Europos Parlamente, nors buvo prižadėjęs kalnus nuversti. Ir kaip dabar aiškėja, petekti į šią instituciją V.Uspaskichui buvo labai svarbu dėl teisinės neliečiamybės.
Keisčiausia, kad nemažai daliai Lietuvos piliečių juodos dėmės V.Uspaskicho biografijoje visiškai nerūpi, jie mielai už šį dviveidį balsuoja, atverdami kelią tolesniam jo cinizmui.
Paieškojus tokių uspaskichų kitose Europos šalyse, pavyzdžių galima rasti nesunkiai. Sunkiau rasti panašiai galvojančių (o gal – negalvojančių) rinkėjų, tokios bejėgės teisėsaugos, kuri nenori ir negali pažaboti susikompromitavusių ir vis tiek vadžios trokštančių politikų, pagaliau – tokios menkos pačių politikų vertybių skalės.

Suomiams nusikaltimai – irgi nė motais
Visus šiuos “neskanius” epitetus galėtume taikyti nebent suomiams, kurie iš pirmo žvilgsnio atrodo reiklūs savo tautos atstovams, bet iš tiesų prie valdžios lovio prileidžia netgi labai abejotinos reputacijos asmenis.
lkka Armas Mikaelis Kanerva šiuo metu yra ilgiausiai parlamente išbuvęs Suomijos politikas. Ir, ko gero, labiausiai susitepęs. Pavyzdžiui, šaltojo karo metais jis palaikė įtartinus ryšius su KGB, o eidamas užsienio reikalų ministro pareigas 2008-aisiais įklimpo į sekso skandalą: vienas laikraštis tuomet paskelbė I.Kanervos susirašinėjimą trumposiomis žinutėmis su jaunute striptizo šokėja, kuriai politikas žadėjo aukso kalnus ir siūlėsi kartu smagiai atšvęsti jo gimtadienį.
Po šio suomius šiek tiek papiktinusio, bet, ko gero, labiau pralinksminusio skandalo I.Kanerva savo noru atsistatydino iš einamų pareigų ir užsidirbo tik dar daugiau simpatijų. Netrukus jis vėl kandidatavo į parlamentą ir buvo ne tik išrinktas, bet ir dar kartą įklimpo į skandalą. Šįsyk – dėl neskaidraus partijos finansavimo. Bet ir vėl, regis, iš balos išlips sausas, o suomiai jam nejunta jokios didelės antipatijos ir mielai dovanoja niekaip nesibaigiančią teisinę neliečiamybę.

Teisinės neliečiamybės užuovėja
Teisine neliečiamybe ilgą laiką mėgavosi ir dar vienas savotiškas V.Uspaskicho prototipas (gal net už jį spalvingesnis) – Italijos rinkėjų numylėtinis Silvio Berlusconi, atstovaujantis kitai susitepusių politikų kategorijai: tų, kurie tikėjosi išlipti sausi, bet vis dėlto galiausiai buvo pričiupti teisėsaugos.
“Tai, kad susitepę politikai galų gale stoja prieš teismą, rodo savotišką visuomenės brandą, teisėsaugos efektyvumą”, – yra sakiusi Italijos teisėja Cristina di Censo.
Tačiau ilgą laiką S.Berlusconi iš jos ir kitų teisėjų paprasčiausiai šaipėsi. Vien einant premjero pareigas jam buvo iškelta per dešimt skirtingų bylų, pradedant įtarimais korupcija, baigiant seksualiniais santykiais su nepilnamete prostitute, ir atrodė, kad Silvio bus amžinai kaltinamas, bet niekada nenuteisiamas politikas. Vis dėlto kaip tik šių metų spalio viduryje Milano teismas buvusiam Italijos premjerui skyrė ketverių metų kalėjimo bausmę už mokesčių vengimą. Tiesa, dėl amnestijos bausmė sumažinta iki vienų metų, bet tai jau vis šis tas.
S.Berlusconi pėdomis į kalėjimo kamerą gali pasekti ir ilgai neliečiamybe džiaugęsis Prancūzijos prezidentas Nicolas Sarkozy. Pralaimėjęs prezidento rinkimus, jis jau tapo laukiamu svečiu teismuose.
Teisėjai jį jau spėjo apklausti byloje dėl N.Sarkozy vyriausybės ir bendrovės “l’Oreal” savininkės Liliane Bettencourt ryšių. Manoma, kad L.Bettencourt neteisėtai padėjo finansuoti N.Sarkozy 2007 m. rinkimų kampaniją. Be to, pareigūnai tiria, kieno nurodymu Prancūzijos žvalgyba neteisėtai bandė išsiaiškinti, kas laikraščio “Le Monde” žurnalistams suteikė informacijos apie šią istoriją.
Na, o pagal pačius naujausius N.Sarkozy metamus kaltinimus korupcija, jis iš buvusio Libijos diktatoriaus Muammaro Gaddafi savo rinkimų kampanijai gavo 50 mln. eurų. N.Sarkozy, savaime suprantama, visus kaltinimus neigia.
Tiek italai, tiek prancūzai savo politiniams lyderiams pasiryžę daug ką atleisti. Daugeliui italų net ir dabar atrodo, kad teisti neva tiek daug gero Italijos labui nuveikusį S.Berlusconi yra absurdas. Tą patį apie buvusį prezidentą sako ir bene pusė Prancūzijos gyventojų.
Beje, domumo dėlei galima paminėti, kad lygiai taip pat kalbama ir už Europos ribų. Štai daugelis žydų vis dar negali patikėti, kad byloje dėl išprievartavimo kaltu buvo pripažintas ir į kalėjimą sėdo šalies prezidentas Moshe Katsavas. “Pasodinti į kalėjimą žmogų, kuris daugelį metų buvo šalies simbolis – toks pat kaip himnas ar herbas, tai tas pats, kas į šiukšliadėžę išmesti vėliavą. Tai gal apskritai atiduokime savo teritoriją palestiniečiams, jei mums nebėra nieko, ką brangintume”, – piktinasi bet kokius nusikaltimus pateisinti linkęs “New York Times” kalbinamas buvęs prezidento kaimynas Sammy Vakninas.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją http://www.veidas.lt/veidas-nr-49-2012-m internete arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje