Šiandien nesunku parduoti tik tuos butus, kurių šildymas yra pačių reguliuojamas ir nebrangus. Perkantieji namus taip pat ieško tokių, kurių šildymas nebrangus, o tai dažniausiai namai, šildomi kietuoju kuru. Matydamos ilgai besitęsiantį NT rinkos sąstingį, bankų antrinės įmonės, perėmusios nemokių klientų būstus, rudeniop paleido į apyvartą savo sukauptus “rezervus”, taip šiek tiek pagyvindamos rinką.

Ina Soloveičik, kadaise klestėjusios statybų bendrovės “Progresyvios investicijos” eksploatacijos vadovė, be mažiausio džiugesio varto bendrovės dokumentus, kuriuose detaliai užfiksuota, kaip sekėsi jų įmonei 2012-aisiais. “Blogai”, – atsidūsta moteris ir mosteli ranka kolegų link. Iki krizės visą 22-ąjį verslo centro “Europa” aukštą užėmusios bendrovės, kurioje anuomet plušėjo per pusšimtį darbuotojų, patalpos šiandien tėra vienas nedidukas kambarėlis. Jame glaudžiasi keletas “progresyvių investuotojų”.
“Mūsų rangovai ir subrangovai išsivaikščiojo kas sau: vieni išsiskirstė pavienėmis grupelėmis ir gyvena iš nedidelių atsitiktinių užsakymų, kiti ištisomis brigadomis išvažiavo į Airiją ir įsidarbino tenykščiame statybų sektoriuje. Tie, kurie liko Lietuvoje, bankrutavo, jų – apie 80 proc. Ir kol kas prošvaisčių Lietuvoje nematyti. Statybų ir nekilnojamojo turto sektorius pas mus merdės dar mažiausiai iki 2018-ųjų. Todėl mes nieko ir nestatome, tik pardavinėjame turimus sklypus, kai kuriuos jau su parengtais statybos projektais. Tik bėda, kad niekas tokio turto neperka”, – be užuolankų ir nutylėjimų vardija patyrusi vadybininkė.
Ponia Ina džiaugiasi, kad ji puikiai suuodė besiartinant krizę, ir dar jos pradžioje, kai nė vienas statybų plėtotojas net neplanavo derėtis su pirkėjais, drastiškai nuleido kainą nuo 5000 iki 2500 Lt kv./m už likusius neparduotus paskutiniuosius dešimt butų Sviliškių gatvėje, sostinės Justiniškių mikrorajone.
“Apskaičiavau, kad ši kaina yra savikaina, bet rizikavau – verčiau parduoti pigiau, nei laukti klientų, kaip laukė kolega Laimutis Pinkevičius, nenorėdamas mažinti savo plėtojamo ekonominės klasės nekilnojamojo turto kainų. Ir laimėjau. Bet šiandien padėtis nuo 2008-ųjų praktiškai nepasikeitė: perkančiųjų ekonominės klasės butus brangiau nei po 2500 Lt kv./m nėra. O juk ši kaina praktiškai yra ekonominės klasės būsto savikaina. O jei ir išstenėtume parduoti šiek tiek brangiau, tai ne daugiau kaip vieną ar du butus per mėnesį. Todėl tik sėdime biure, analizuojame ir laukiame”, – apibendrina pašnekovė.
Šeimos narių įkurtoje įmonėje dirbanti I.Soloveičik su lengva ironija prisimena laikus, kai butus parduodavo tik atvežusi klientus į ką tik aptvertą statybvietę. “Dabar interesantų nėra net ir pastatytam ekonominės klasės būstui geroje vietoje”, – tvirtina pašnekovė.
Vis dėlto, pasak nekilnojamojo turto bendrovės “Ober-Haus” vertinimo ir rinkotyros skyriaus vadovo Sauliaus Vagonio, šiuo metu Vilniuje plėtojama maždaug 30 daugiabučių statybos projektų, o Kaune statomi penki nauji daugiabučiai. Be to, sostinėje rasis dar ir aštuonetas naujų biurų pastatų, o Kaune naują biurų pastatą stato “Senukų” koncernas.
Bet I.Soloveičik šias permainas vertina gana skeptiškai: “Kai skaitau spaudoje kolegų kalbas apie atsigaunančią nekilnojamojo turto statybų ir pardavimo rinką, nejučia imu šypsotis. Svarstau, ar rašoma tam, kad žmonėms pakiltų ūpas ir jie nusiramintų, atsipalaiduotų, tikėdamiesi, jog viskas bus gerai, ar yra dar kokių kitų motyvų.”
Nekilnojamojo turto pardavimo specialistės žiniomis, pastaruoju metu be įtampos jos kolegoms ir konkurentams pavyko parduoti vienintelį itin prabangų daugiabutį sostinėje, Klaipėdos gatvėje, nors butai kainavo po 10 tūkst. Lt už kvadratinį metrą. “Bet tai vienetiniai atvejai. Plėtotojams pasisekė, nes jie praktiškai iš anksto jau turėjo klientų ir žinojo apie tokių butų poreikį. Tačiau tiek galinčių mokėti už butą žmonių tėra vienetai. O štai ekonominės klasės segmentas šiandien neturi pinigų”, – apibendrina pašnekovė.
Iš tikrųjų, pasak ponios Inos, jauni žmonės Lietuvoje jau irgi keičia savo gyvenimą būdą – jie, kaip kokie italai ar graikai, nebeskuba išsikelti iš gimtųjų namų ir pirkti ar nuomotis būsto, o lieka gyventi kartu su tėvais. “Daugybę metų rytais sportuoju klube, į kurį prieš darbą susirenka gausybė jaunų savo sričių profesionalų. Jie nebetrykšta optimizmu, planuodami įsigyti naują būstą. O juk šitie žmonės yra pagrindiniai vartotojai”, – paaiškina I.Soloveičik.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją http://www.veidas.lt/2012-nr-52 internete arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.