Lietuvos knygynuose ką tik pasirodė istorinė studija “Lietuvos žydai”. Joje profesionaliai atkurtas išsamus žydų istorijos Lietuvoje vaizdas. “Veidas” pateikia ištrauką iš šio vertingo veikalo.

Žydai sovietinėje Lietuvoje

Didelę žalą Lietuvos žydams XX a. 5-ojo dešimtmečio pabaigoje – XX a. 6-ojo dešimtmečio pradžioje padarė stalininė antisemitinė kampanija. 1948 m. valdžios įsakymu buvo uždaryta mokykla Vilniuje, o 1950 m. ir Kaune. Toks pat likimas ištiko ir žydų muziejų. Paneriuose fašizmo aukoms skirtas paminklas buvo perstatytas, ir ant naujojo nebebuvo minimi žydai, kurie sudarė daugumą aukų. Žudynių vietose buvo sunaikinti užrašai jidiš kalba ir nuorodos į aukų tautybę. Buvo uždarytos Vilniaus žydų kapinės Šnipiškių rajone. Iki 1953 m. visos žydų tautinės struktūros Lietuvoje (išskyrus dvi sinagogas) nustojo veikti.
Išlikę archyviniai dokumentai leidžia manyti, kad 1952 m. vasarą valdžia rengėsi uždaryti ir Vilniaus choralinę sinagogą. Savo pranešime RKRT įgaliotinis Bronius Pušinis (1888–1967 m.) pažymėjo, kad Vilniaus sinagoga neturi rabino, taip pat pridūrė: „Atsižvelgiant į tai, kad kažkada Vilniuje buvo 40 sinagogų ir iki 150 maldos namų, tai dabar apie žydų religingumą nėra reikalo plačiau kalbėti, nes jie ir vienos choralinės sinagogos Vilniuje nepajėgia išlaikyti.“
Vargu ar B.Pušinis galėjo nežinoti Vilniaus žydų bendruomenės pirmininko Grigorijaus Kabo (1908–1984) pranešimo apie sinagogos lankytojų skaičių. Galima manyti, kad silpnėjančios bendruomenės įvaizdžio kūrimas buvo būtinas jos uždarymui paaiškinti.
1953 m. pradžioje antisemitinė kampanija pasiekė apogėjų. Lietuvos gyventojų (nežydų) reakcija nesiskyrė nuo reakcijos tų, kurie gyveno SSSR: absoliuti dauguma apsiribojo formaliu valdžios politikos palaikymu. Dalis gyventojų nedvejodami pasinaudojo galimybe atvirai pareikšti savo antisemitines nuotaikas, netgi peržengiant kampanijos ribas. Taip, pavyzdžiui, Žemės ūkio ministerijos vyriausiasis buhalteris Venderis viešai pareiškė, kad „gydytojai-žudikai“ parsidavė Vakarų žvalgyboms, tačiau tai nestebina – juk „jų giminaičiai už 30 sidabrinių pardavė Kristų“. Jis taip pat ragino išsiaiškinti papildomus „žydiškų darbų“ pėdsakus.
Labai populiari to meto idėja buvo atsikratyti žydais juos iškeldinant. Taip Eigirdžių (Telšių rajone) kolūkio susirinkime grupė kolūkiečių pareikalavo įrašyti į protokolą prašymą iškeldinti visus žydus į Birobidžaną. Vieno Vilniaus fabriko cecho partorgas pareiškė: „Mūsų skyriuose yra nacionalinės žydų grupuotės. Man atrodo, juos visus reikia išsiųsti į Birobidžaną, ten ir jiems bus geriau, ir mums bus ramiau.“
Angelė Skardžiuvienė iš Vilniaus pabrėžė: „Štai kokie bjaurybės <…>. Juos žudė vokiečiai, bet ir rusai taip pat žudys. Matyt, tokia jau dalia, kad teks visus žydus iškeldinti kur nors į Palestiną.“
Vieno sovietinio ūkio darbininkai susirinkime kėlė itin aktualius klausimus: ar priešus pakarti, ar geriau ištremti 25-eriems metams juodžiausiems ir sunkiausiems darbams, ir ar nepajėgs jie toliau kenkti.
Buvo ir tokių, kurie neapsiribojo visuotinio iškeldinimo idėja ir tikėjosi kardinaliai išspręsti „žydų klausimą“. Štai, pavyzdžiui, Adelė Maksilytė iš Varėnos rajono rašė: „<…> Tai išdavikai! Iš žydo nieko gero nesulauksi! Ne veltui juos vokiečiai naikino! Šioje srityje tai jie buvo protingi…“
Romanovas iš Ukmergės teigė: „Jeigu man kas leistų, nubausčiau visus tuos kenkėjus gydytojus pačiu nežmoniškiausiu būdu. O visus likusius ištremčiau ten, kur gyvena tik plėšrūs žvėrys, ir priversčiau juos rauti kelmus. Daugiau jais pasitikėti negalima.“
Tačiau didžiausią neapykantą žydams jautė Marytės Melnikaitės fabriko darbininkė Sbudyševa, siūliusi „gydytojų-kenkėjų“ nešaudyti, bet suleisti jiems vaistų, kad jie kelias dienas prieš mirtį kankintųsi.
Žinoma, ne visi sutikdavo su propagandinėmis klišėmis ar troško susidorojimo su žydais. Vadovaudamiesi ne tiek simpatija žydams, kiek sveiku protu, jie atmesdavo mitą apie pasaulinį antisovietinį žydų suokalbį. Pavyzdžiui, mokytojas Marcinkūnas, kalbėdamasis su kolegomis iš Vilniaus kooperacinės prekybos mokyklos, atvirai suabejojo dėl žydų kaltės, kurie, jo manymu, tapo „atpirkimo ožiais“ Andrejaus Ždanovo (1896–1948) nužudymo byloje.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją http://www.veidas.lt/veidas-nr-3-2013-m internete arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.