Lietuvos visuomenei ir politikams atėjo laikas suvokti ir įsisąmoninti dvi naujas tiesas: dujas Lietuva gali gauti ne vien tik iš “Gazpromo”, be to, “Gazpromas” nėra visagalis, o jo padėtis rinkoje vis silpnėja.

Metų sandūroje kalbėdamasis tiek su užsienio, tiek su Lietuvos žurnalistais premjeras Algirdas Butkevičius sakė, kad sausio viduryje planuojamas „tarpvyriausybinis susitikimas“ su Rusijos pareigūnais, jame ketinama aptarti iš koncerno “Gazprom” perkamų dujų kainą ir formulę, pagal kurią ši apskaičiuojama. Premjero minėtas laikas – sausio vidurys – jau praėjo, tačiau kol kas apie jokį gal premjero, gal energetikos ministro, gal žadėtos sudaryti darbo grupės deryboms su “Gazpromu“ susitikimą su paties “Gazpromo” arba Rusijos vyriausybės atstovais girdėti neteko.
Galbūt taip yra todėl, kad naujasis Vyriausybės vadovas neretai pirma pasako, ką norėtų nuveikti, o tik paskui ima aiškintis, ar tai apskritai įmanoma. Gali būti, kad ir Rusijos pusėje neskubama: viena vertus, “Gazprom Export” vadovybė šiuo metu turi pakankamai daug galvos skausmo ir be Lietuvos, kita vertus, “Gazpromas” gali paprasčiausiai laukti, bandydamas susivokti, kokia yra naujosios Lietuvos valdžios nuostata jo adresu ir kurio Lietuvos pareigūno žodžiais verta tikėti.
Lygiai gali būti, kad Darbo partijos lyderis Viktoras Uspaskichas praėjusią savaitę Maskvoje lankėsi ne privačiais, bet dujų kainų reikalais. Tegu jo pozicijos “Gazprome” jau senokai yra labai silpnos, bet ar jam pačiam, ar jo partneriams valdančiojoje koalicijoje gali atrodyti kitaip. Juoba vis tiek vieną kitą telefono numerį ir juo atsiliepiantį žmogų “Gazprome” V.Uspaskichas tikriausiai dar žino.
Tačiau netgi be V.Uspaskicho tarp naujosios valdžios pakanka veikėjų, kurių pastarojo meto pasisakymai apie rusiškas dujas turėjo maloniai nustebinti “Gazpromo” atstovus, atsakingus už derybas su Lietuva. Iš karto po Naujųjų metų nuskambėjęs Seimo pirmininko Vydo Gedvilo (atstovaujančio, beje, Darbo partijai) pareiškimas, kad Lietuva iš Rusijos „perka labai daug dujų“ ir „tas bendradarbiavimas mums labai daug duoda“, nes „nuo Amerikos dujų neprisijungsime“, “Gazpromo” atstovų ausyse turėjo skambėti kaip pati maloniausia muzika. Lygiai kaip ir pernelyg vangūs, akivaizdžiai priverstiniai, o ne nuoširdūs, kitų naujosios valdžios atstovų bandymai lyg patikslinti, lyg nuvertinti V.Gedvilo žodžius, tuo pat metu jų vienareikšmiškai nepaneigiant. Ypač dėl dujų pirkimo.
Nesunku suvokti, kad gal ne visi, bet labai daug valdančiosios koalicijos atstovų mąsto lygiai taip pat ar panašiai: Amerika toli, Rusija arti, ji mums duoda daug dujų, kurių iš kitur paimti neišeina, “Gazpromas” – didžiulis ir turtingas, tad nieko čia, brač, nenuveiksime – teks prie ruso derintis.
Kadaise toks mąstymas iš tiesų buvo gan teisingas, tačiau laikai keičiasi, tad šiandieną tiesa nebent tai, kad geografiškai Rusija arčiau nei Amerika. Visa kita – jau nebe. Taip, “Gazpromas” vis dar didelis, bet jau nebe toks, koks buvo prieš penketą metų, savo galybės viršūnėje. Neseniai paskelbtos “Gazpromo” 2012 m. veiklos ataskaitos rodo, kad Rusijos dujininkų pozicijos toliau silpsta tiek Europoje, tiek posovietinėje erdvėje.
„Auksiniais“ 2008-aisiais “Gazpromas” į Europą eksportavo apie 150 mlrd. kubinių merų dujų, o pernai šis kiekis krito iki 113 mlrd. kub. m, arba sumažėjo beveik trečdaliu. Vien per praėjusius metus “Gazpromo” dalis Europos rinkoje fiziškai susitraukė 10 proc. (nors planuotas augimas), nes dėl nelanksčios rusiškos kainodaros vis daugiau Europos vartotojų pereina arba prie norvegiškų, arba prie suskystintų dujų (pavyzdžiui, šiuo metu norvegai tiekia Vokietijai tiek pat dujų, kiek ir rusai, o kitais metais Norvegijos dujų dalis šioje didžiausioje ES rinkoje trečdaliu viršys “Gazpromo” dalį.
Atsižvelgiant, kad per tą patį laiką krito ir dujų kainos, realiai “Gazpromo” praradimai buvo dar didesni. Greta pradėto antimonopolinio Europos Komisijos tyrimo, gresiančio “Gazpromui” milijardinėmis baudomis, finansinių nuostolių Rusijos dujininkai patyrė ir dėl paskirų Europos dujų kompanijų veiksmų, per teismus pasiekiant kainų sumažinimo. Tokio teisinio ir finansinio spaudimo “Gazpromui” pasekmė – dar neseniai didžiulius pelnus davusią įmonę nuo nuostolių išgelbėjo tik išskirtinės Rusijos vyriausybės jai teikiamos malonės. Kaip rašo Rusijos energetinės politikos instituto vadovas Vladimiras Milovas, “Gazpromo” pelnas pirmąjį 2012-ųjų pusmetį sudarė 2,65 mlrd. eurų, tai yra beveik lygiai tokią sumą, kokią “Gazpromas” gauna iš Rusijos valdžios per mokesčių lengvatas. Jeigu Rusijos dujininkams tektų mokėti tokius pačius mokesčius kaip ir naftininkams, “Gazpromas” judėtų bankroto link.
Gal kalbos apie galimą “Gazpromo” bankrotą skamba šiek tiek neįtikėtinai, bet nemažai specialistų tokį posūkį pranašavo jau seniai, nes nerangus, prie monopolinės padėties rinkoje pripratęs, įvairiais pašaliniais verslais apaugęs, vidinės korupcijos graužiamas Rusijos gigantas anksčiau ar vėliau turėjo prieiti galą. Nemažai su vamzdžių gamyba ir vamzdynų tiesimu susijusių Rusijos verslininkų jau prieš kelerius metus teigė, kad pastaruoju metu “Gazpromo” karštligiškai vykdoma magistralinių dujotiekių “North Stream”, “South Stream”, “Blue Stream” statyba, derybos dėl dujotiekio į Kiniją – tai ne kas kita, kaip koncerno vadovų ir su jais susijusių asmenų aukščiausioje Rusijos vadovybėje siekimas asmeniškai pasipelnyti iš „otkatų“ už statybos užsakymus, o ar bus dujų tiems vamzdynams užpildyti ir, svarbiausia, ar bus kas tas dujas perka – niekam neberūpi.
Tai labai panašu į tiesą, nes tiek gamtinių dujų apskritai, tiek rusiškų dujų konkrečiai paklausa pasaulyje mažėja. Skalūnų dujų gavyba, prieš kelerius metus prasidėjusi JAV, kaip ir masinė suskystintų dujų terminalų statyba, sukėlė tikrą revoliuciją dujų rinkoje. Ši revoliucija tiesiogiai liečia ir Lietuvą. Viena, Klaipėdos suskystintų dujų terminalas, kurio statyba, nepaisant valdžių pasikeitimo, vyksta pagal grafiką, jau po poros metų leis tiesiogine to žodžio prasme prisijungti prie amerikietiškų dujų (derybos dėl jų pirkimo vyksta jau antri metai, ketinimų protokolai pasirašyti), o jeigu šios nepatinka – prie Kataro, Malaizijos ar Indonezijos dujų, – atsižvelgiant į tai, kurias pirkti bus naudingiau.
Antra, šiuo metu JAV kompanija „Chevron“ jau pradeda skalūnų dujų paieškas Lietuvoje. Žinoma, kol kas dar nėra garantijų, kad ateityje bus galima namus šildyti ar elektrines kūrenti lietuviškomis dujomis, bet tokios galimybės atmesti tikrai nereikėtų. Ypač kad lenkiškų skalūnų dujų veikiausiai tikrai bus, kaip ir jungtis joms tiekti. Šitai privalu atminti derantis su “Gazpromu”.

Skalūnų dujų revoliucija tiesiogiai liečia Lietuvą, nes Klaipėdos terminalas jau po poros metų leis prisijungti prie amerikietiškų dujų.