Nedidelė valstybėlė Singapūras yra pavyzdys, kaip įgyvendinus teisingas ekonominės politikos priemones ir nuosekliai dirbant galima tiesiog plyname lauke sukurti vieną turtingiausių pasaulio ekonomikų.

Singapūro BVP, tenkantis vienam gyventojui, skaičiuojant perkamosios galios paritetu (PPP), dabar siekia maždaug 60 tūkst. PPP dolerių ir užima 3–5 vietą pasaulyje (Lietuvos rodiklis tėra 20 tūkst. PPP dolerių). Tačiau labiausiai stebina tai, kad dabartinis Azijos ekonominis tigras vos prieš penkis dešimtmečius tebuvo eilinė trečiojo pasaulio šalis su ką tik į rankas nukritusia nepriklausomybe.
Per pusę amžiaus Singapūro ekonomika perėjo visus tradicinius ekonominės plėtros etapus: 1) pigios darbo jėgos naudojimo gaminant importuojamos produkcijos pakaitalus; 2) pigios darbo jėgos naudojimo gaminant eksportuojamas prekes; 3) brangesnės ir labiau kvalifikuotos darbo jėgos naudojimo gaminant vidutinės pridėtinės vertės eksportuojamas prekes; 4) aukštos kvalifikacijos darbo jėgos naudojimo didelės pridėtinės vertės gaminių ir paslaugų eksportui.
Lietuva nepriklausomybės aušroje 1990 m. buvo kažkur tarp antro ir trečio plėtros etapo, tačiau mažėjant darbo jėgai ir didėjant jos kainai privalėsime gaminti bent vidutinės pridėtinės vertės prekes. Jei rimtai galvojame apie tolesnę ekonomikos plėtrą ir iš esmės aukštesnį gyvenimo lygį, pažvelkime į šio Azijos tigro pamokas.
Singapūras yra buvusi Didžiosios Britanijos kolonija ir pagrindinė Didžiosios Britanijos jūrų laivyno bazė Rytų Azijoje. 1959 m. įgijęs savivaldos teises, 1963 m. miestas-valstybė tapo Malaizijos Federacijos dalimi, tačiau dėl įtampos tarp skirtingų etninių grupių 1965 m. teritorija buvo išprašyta iš Federacijos ir tapo nepriklausoma valstybe. Vis dėlto švęsti gautą nepriklausomybę priežasčių buvo nedaug: dėl konflikto su Malaizija sala neteko didžiulės potencialios rinkos savo prekėms, visuomenė buvo skurdi, tautiškai nevienalytė (74 proc. kinų, 13 proc. malajų, 9 proc. indų), vyravo skirtingos kalbos ir religijos, dažni kruvini rasiniai neramumai. Nedarbo lygis siekė 10 proc., o gyventojų skaičius didėjo po 2–3 proc. kasmet. Trūko būstų, iš esmės neveikė švietimo sistema.
Tuo laiku 70 proc. šalies ekonomikos buvo susijusi su uosto veikla – gamybinės pramonės praktiškai nebuvo. Kaimyninės Indonezijos noras dominuoti aplinkiniuose vandenyse ir britų planai atitraukti savo kariuomenę iš Singapūro reiškė neaiškią uosto ateitį ir dar mažėsiančius užsakymus laivų statytojams ir remontininkams. Šios aplinkybės suformavo Singapūro vyriausybės (iš esmės parengtos dar prieš tai valdžiusių britų) suvokimą, jog ji privalo imtis veiksmų, kad pakeistų esamą padėtį. Situacijos fatališkumo suvokimas iki dabar išlieka viena iš šalies lyderių varomųjų jėgų.
Pirmieji vyriausybės veiksmai buvo nukreipti į darbuotojų užimtumo didėjimą, o tai iš esmės reiškė gamybos skatinimą. Tam buvo įvesta aiški mokesčių sistema, kviečiami užsienio investuotojai, siūlant jiems palankias verslo sąlygas ir lengvai prieinamą (nors tuo metu dar nekvalifikuotą) darbo jėgą, o ne subsidijas. Pagal šalies palankumą verslui Singapūras jau ilgą laiką pirmauja pasaulyje.
Po dešimtmečio sumažėjus nedarbo lygiui susigriebta, kad reikia kurti švietimo sistemą, nes investuotojai pradėjo steigti kvalifikacijai imlias darbo vietas. Iš esmės nuo nulio buvo sukurta dabar viena geriausių pasaulyje laikoma švietimo sistema, kurioje stiprus verslo balsas ir kuri nuolat peržiūrima, kad atitiktų ekonomikos poreikius.
Singapūro viešasis sektorius laikomas efektyviausiu pasaulyje, o projektų planavimas, įgyvendinimas ir įgyvendinimo vertinimas atliekamas taip pat kaip privataus verslo srityje. Šalyje vyrauja griežta netolerancijos korupcijai politika, sudarytos palankios ir stabilios sąlygos verslui plėtoti. Vyriausybė pasisako griežtai prieš įmonių ar projektų subsidijavimą. Jei projekto esmė yra ekonominė, jis turi išsilaikyti pats ir duoti pelno.
Valstybės biudžetas subalansuotas. Tiesa, jį subalansuoti padeda ir kultūrinė bei demografinė padėtis – biudžeto beveik nevaržo išlaidos senatvės pensijoms, nes jaunoje visuomenėje vyresnių žmonių palyginti mažai, jais rūpinasi giminės. Tačiau tokia padėtis nesitęs amžinai, ir šalis tam jau ruošiasi: yra įvestos privalomo taupymo senatvei schemos, kad kintant demografinei padėčiai gyventojai patys galėtų pasirūpinti savimi ateityje. Net ir sukūrusi visiškai liberalią ekonomiką vyriausybė nebijo kištis į ūkį, jei mato, kad rinkos dėsniai neišspręs problemos.
Čia paminėta tik maža dalis mažojo Azijos tigro laimėjimų. Galbūt juos pasiekti padėjo ir palankiai susiklosčiusios aplinkybės: valdančioji partija buvo autokratiška, iki šiol šalyje iš esmės nėra opozicijos, kritikuoti valdžią nerekomenduojama. Nesant valdančiųjų partijų kaitos projektų tęstinumo tikimybė padidėja. Taigi galbūt šaliai tiesiog pasisekė su „apšviestu autokratu“, kurio komanda nuosekliai ir nesiblaškydama sugalvojo, planavo ir įgyvendino reikalingas reformas? Gal, pavyzdžiui, sukurti efektyvią švietimo sistemą nuo nulio yra daug lengviau, nei ją reformuoti esant stipriai suinteresuotų veikėjų grupei jos viduje? Kartu britų valdžios palikimas galėjo suformuoti efektyvaus viešojo sektoriaus ir netolerancijos korupcijai aplinką. Tačiau jei pažvelgtume į Estijos sėkmės istoriją, pamatytume, kad ir demokratinėje valstybėje reformų tęstinumas, sėkminga kova su korupcija ir viešojo sektoriaus efektyvumo didinimas yra įmanomas.
Tad, atmetus demokratijos suvaržymus, iš Singapūro galime pasimokyti, kad bet kokia problema yra išsprendžiama, jei pritaikoma paprasta ir veiksminga politika, turint aiškų įgyvendinimo planą. Įgyvendinimo data turi būti iš anksto nustatyta ir priėmus strategiją negali būti keičiama. Projektų tęstinumą užtikrintų vienodi vertinimo kriterijai. Pavyzdžiui, jei Lietuvoje visi viešieji projektai būtų vertinami sąnaudų ir naudos analizės pagrindu, pelningų (naudingų) projektų nereikėtų nutraukti vien dėl to, kad keičiasi valdžios, nes būtų aiškus jų ekonominis pagrindimas. Be to, į valdžią einančios partijos turėtų padaryti rimtus namų darbus ir parengti savo planuojamų veiksmų planą dar prieš patekdamos į valdžią. Veiksmų plane turėtų būti ne daugiau kaip 3–5 strateginių problemų sprendimai.
Pagrindiniai Lietuvos ekonominės plėtros stabdžiai yra būtent ekonominės politikos nestabilumas, aiškių tikslų nebuvimas, nesugebėjimas planuoti ilgesniu laikotarpiu, esminių problemų ignoravimas, manant, kad jos išsispręs pačios. Tiesiog pasirinkime tris šiuo metu didžiausias problemas, parinkime sprendimus ir įgyvendinkime juos.

Iš Singapūro galime pasimokyti, kad bet kokia problema yra išsprendžiama, jei pritaikoma paprasta ir veiksminga politika, turint aiškų įgyvendinimo planą.