Beveik 13 tūkst. km miestais ir negyvenamomis dykromis, kalnais ir lygumomis nuo Pekino iki Londono. Tokiai 168 dienas trukusiai olimpinei ekspedicijai dviračiais ryžosi Lietuvos ir kitų šalių dviračių entuziastai.

Kol viso pasaulio sporto aistruoliai stebėjo, kaip Londonui sekasi ruoštis olimpinėms žaidynėms, o sportininkai treniruotėse liejo prakaitą, siekdami kuo geriau pasirengti varžyboms, grupė dviračių entuziastų, skleisdami olimpinę taikos idėją, mynė iš Kinijos sostinės Pekino per Pietų Korėją, Japoniją, JAV, Airiją į Didžiosios Britanijos sostinę Londoną. Šiomis šalimis vingiavo dviračių trečiosios olimpinės ekspedicijos “BaltiCCycle 2012″ maršrutas, simboliškai sujungiantis dvi olimpinių žaidynių sostines.
Priminsime, kad 2004 m. fizikas ir keliautojas Sigitas Kučas kartu su bendraminčiais suorganizavo pirmąją olimpinę ekspediciją iš Nordkapo Norvegijoje į Olimpiją, kurioje, pasak padavimų, ir buvo suorganizuotos pirmosios olimpinės žaidynės, be to, tais metais olimpiadą organizavo graikai. O prieš ketverius metus keliautojai važiavo Šilko keliu iš Olimpijos į Pekiną.
Trečiosios ekspedicijos keliautojai iš Pekino išvyko vasario pabaigoje ir per 168 dienas numynę per 13 tūkst. km Londoną pasiekė griaudint paskutinėms olimpinių varžybų ovacijoms rugpjūčio mėnesį. Visą kelią nuvažiavo šešiese: S.Kučas, du lenkai ir trys Naujosios Zelandijos piliečiai. Tačiau įvairiuose kelionės etapuose prie jų prisidėdavo ir daugiau žmonių – lietuvių, kinų, japonų, škotas, airis ir kt. Štai Gintautas Deksnys kartu su dviratininkais keliavo per Japoniją. Tiesa, vyras atskrido dirbti – vairuoti automobilį ir vežti keliautojų mantą, tačiau, pasirodo, Japonijoje neužtenka tarptautinio vairuotojo pažymėjimo, todėl vyrui teko persėsti and dviračio balnelio. „Tai buvo tarsi netikėta dovana“, – šypsosi Gintautas.

Šiaurės Korėjos vilties simbolis
Sudarydami maršrutus keliautojai paprastai aplenkdavo didžiuosius miestus, tačiau patiems žymiausiems miestams, istorinėms sostinėms, kultūros ir gamtos paminklams laiko skirdavo. Tad važiuodami per Kiniją keliautojai apžiūrėjo didžiausią Kinijos miestą Šanchajų ir Didžiąją kinų sieną, kitas pakeliui pasitaikiusias įdomybes.
Pasak Sigito, kinai labai draugiški ir smalsūs žmonės. Tačiau su jais susikalbėti beveik neįmanoma nei angliškai, nei gestais. Užsimanius valgyti restorane ar kavinėje tenka piešti, pavyzdžiui, žuvį, arba žygiuoti į virtuvę ir pirštu parodyti, ką nori suvalgyti.
Iš Pekino per dvi savaites dviratininkai pasiekė Dandongą, iš kurio keltu apiplaukė Šiaurės Korėją ir išsilaipino Pietų Korėjos uoste Incheone. Keliautojai pavaikščiojo po Pietų Korėjos sostinę Seulą ir nuvyko prie sienos, skiriančios abi Korėjas, iš tolo pasižvalgė po komunistinio režimo sustingdytą šalį, apžiūrėjo tunelius, kuriuos Šiaurės Korėja išrausė norėdama užpulti kaimyninę šalį. „Įdomu, kad Šiaurės Korėjos gyventojai turi viltį, kad abi šalys kada nors susijungs, siena bus atidaryta ir traukiniai važiuos į kitą pusę, į laisvę“, – sako S.Kučas ir priduria, kad toks savotiškas vilties simbolis yra paskutinė geležinkelio, vedančio į laisvę, stotelė prieš valstybes skiriančią sieną.
Verta paminėti, kad Pietų Korėjoje dviračiais keliauti patogu – visur geri keliai, o apsistoti nakčiai pigiausia viešosiose pirtyse. Mat ten galima ne tik pasilepinti vandens malonumais ar masažais, bet ir užkąsti bei pernakvoti, o nakvynė pigesnė nei viešbutyje. Čia savaitgalius mėgsta leisti ir korėjiečiai, apsistoja ir keliautojai.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją http://www.veidas.lt/veidas-nr-6-2013-m internete arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.