Kol Lietuvoje žiema iš paskutiniųjų grumiasi su pavasariu, kovą grasindama pūgomis, balandį paberdama sniego, o gegužę kandžiodamasi šalnomis, kitos Europos šalys mėgaujasi jūromis gėlių, žydinčiais sodais ir saulės šiluma.
„Kelionės – puikus būdas pabėgti nuo depresijos ir niūrių, tamsių, drėgnų ankstyvo lietuviško pavasario dienų. Tad pavasarį spustelėjus šaltukui norisi pakelti sparnus ir lėkti ten, kur šilta ir kur daugiau saulės“, – ruošdamasi kelionei į šiltąją Ispaniją sako menininkė ir keliautoja Rūta Eidukaitytė.

Pavasario ramybė

Iš tiesų, kol Lietuvoje nedrąsus pavasaris galynėjasi su pozicijų nenorinčia užleisti žiema, dauguma Europos šalių, tokių kaip Portugalija, Ispanija, Graikija, Italija, Prancūzija, net Vokietija, Belgija, Olandija, Airija ar Didžioji Britanija, mėgaujasi šiltesniais orais, gaivia žaluma ir margaspalviais žiedais.
„Tokiu metų laiku ypač gražu parkuose, istorinių rūmų ar botanikos soduose: galima grožėtis žiedais apsipylusiais augalais, kurie Lietuvoje tik šiaip ne taip išgyvena vazonuose ant palangių ar šiltnamiuose“, – pasakoja fotografas mėgėjas Algis Kazlauskas, tačiau priduria, kad ramybės tokiu metų laiku juose tikėtis neverta. Mat į Olandijos 32 hektarų Koikenhofo parką, kurį XIX a. sukūrė kraštovaizdininkas Janas Davidas Zoheris, suplūsta minios turistų pasigrožėti tulpių, hiacintų ir kitų pavasarinių svogūninių gėlių žiedais. Akį traukia baltų narcizų, rausvų, violetinių ar gelsvų krokų pievos, kvapūs hiacintų upeliai ir keisčiausių formų bei spalvų tulpių lysvės. Jei įspūdžių negana, galima sėsti ant dviračio ir pasileisti per laukus, kuriuose tvarkingose lysvėse veši nuostabiausios pavasarinės gėlės, ar lipti į valtį ir paplaukioti kanalais, kurių krantai pražydę raudonai.
Beje, verta nepraleisti ir gėlių parado, vykstančio balandžio mėnesį. Nuo Nordveiko iki Harlemo nusidriekia didinga procesija – įvairiausios, fantastiškiausios figūros, pagamintos iš žiedų. Ne mažiau įspūdingesniu vaizdu kas antrus metus džiugina ir Belgijos sostinė Briuselis – Didžiojoje aikštėje, šalia gotikinės rotušės, paklojamas prabangus kilimas iš gėlių.
Vis dėlto pavasarį kelionėmis turistai susigundo ne tik dėl margaspalvių žiedų: tokiu laiku neretai keliauja senjorai, studentai, šeimos su vaikais, mat pietinėse Europos šalyse ne taip karšta, dar neprasidėjęs pats turizmo įkarštis, tad tiek kelionės, tiek paslaugos kainuoja šiek tiek mažiau. „Pavasarį kelionės kaina dar nebus didelė, mašinų nuomos, apgyvendinimo paslaugų kainos taip pat ne pačios didžiausios. Be didesnio vargo galima nufotografuoti žymesnius objektus be pašalinių žmonių kadre. Žinoma, yra ir minusų, pavyzdžiui, galbūt ne viskas dar bus atidaryta, tačiau lankytinų objektų darbo laiką visada galima susižinoti iš anksto ir pasiderinti. Galbūt bus per šalta jūra, bet jei nemėgstate turistų spūsčių, tai šis laikas keliauti itin tinkamas“, – kelionių pranašumus ir trūkumus vardija patyrusi keliautoja Aušra Šarkienė.
Pasak ponios Aušros, pavasario kelionėms geriausia rinktis tas šalis, kuriose sezonas būna dar tik prasidėjęs: Ispaniją, Italiją, Portugaliją, Graikiją ir pan. Mat tik ankstyvą pavasarį nesistumdydamas smalsuolių minioje pasivaikščiosi Taorminos gatvėmis, atsipūsi Florencijos katedroje ar pasižvalgysi muziejuose, Granadoje nereikės stumdytis eilėje, laukiant bilieto į Alambrą, ar Tolede Šv. Tomo bažnyčioje  brautis prie El Greco šedevro.
„Man labiausia įsiminusi pavasario kelionė buvo į Portugaliją gegužę. Ne visos kavinės dar buvo atidarytos, ne visuose viešbučiuose veikė baseinai, smėlio skulptūrų festivalis lankytojams buvo atvertas tik dieną, jūra buvo šalta, bet nuostabiai kvepėjo Estrelos kalnai, burnoje tirpo švieži vaisiai“, – pasakoja A.Šarkienė.
Portugalijoje yra ką veikti kiekvienam besidominčiajam istorija, architektūra ir pirmosiomis kelionėmis per Atlantą. Štai Lisabona vilioja prabangiu XVI a. Šv. Jeronimo vienuolynu, rūsčia XII a. pradėta statyti Šv. Jurgio pilimi, apsupta sodų. Kiekvienam prisiekusiam keliautojui dera aplankyti ir puošnų Belemo bokštą, pastatytą Manuelio I užsakymu 1515–1521m. Šis bokštas tapo transatlantinių tyrinėjimų simboliu ir dabar stūkso kur kas arčiau kranto nei anksčiau. Klajojant po miestą svarbu neaplenkti prieš šimtą metų statyto neogotikinio lifto, pakeliančio pėsčiuosius iš gatvės į aukščiau esančią gatvę.
Apsilankius margaspalvių namų mieste Porte, įkurtame prie Doro upės žiočių, visų pirma reikia žygiuoti prie XII a. katedros, įtrauktos į UNESCO paveldo sąrašą, verta užsukti ir į kitas XII a. bažnyčias – Šv. Martyno ar Šv. Pranciškaus. Pasivaikščiojus po itin taisyklingo plano Porto naujamiestį, garsėjantį vyno daryklomis, galima patraukti išilgai Doro slėnio su abipus upės pabirusiais kaimukais ir tik pradėjusiais žaliuoti vynuogynais. Šis slėnis – dar vienas UNESCO objektas, mat tai seniausias pasaulyje vyndarystės regionas.
Pavasarį vien dėl išskirtinių vaizdų ir nuotraukų verta užsukti į Da Serra da Estrela nacionalinį parką. Čia uolėtų kalnų šlaitai tarsi apsigaubia rausvai baltų žiedų skraistėmis, kur ne kur saulėje sublyksi ežerų veidrodžiai – rodos, per dienas vaikščiok ir gėrėkis šiuo idilišku vaizdu, ir niekada neatsibos.
Ieškantieji išskirtinių turistinių objektų Portugalijoje turėtų aplankyti Almendres kromlechus. Manoma, kad kromlechai pastatyti apie 6–4 tūkstantmetį prieš Kristų, o atrasti tik 1966 m. Iki galo šis statinys neištyrinėtas ir jo paskirtis nežinoma. Mokslininkai diskutuoja, kad šie kromlechai neolito žmonėms galėjo padėti stebėti žvaigždes ir dangaus reiškinius, kiti mano, kad akmenys naudoti religinėms apeigoms. Pasigrožėti stūksančiais 95 granito monolitais (kai kurie pagražinti duobutėmis, apskritimais ir spiralėmis) ir beveik 4,5 m aukščio menhyru įdomiausia, kai aplink nešmirinėja tuntai keliautojų ir netrukdo nufotografuoti šio unikalaus neolito laikų statinio.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją http://www.veidas.lt/veidas-nr-8-2013-m internete arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.