Ne vienas prisimename dar ne tokius senus laikus, kai vaiko bandymas paprieštarauti suaugusiajam prilygdavo kone šventvagystei. Nesvarbu, ar jis būdavo teisus, ar ne. Šiandien net patys mažiausieji gali išrėkti, kokie neprotingi yra aplinkiniai. Ar tai reiškia, kad šiuolaikiniai vaikai kitokie ir visiškai nebegerbia suaugusiųjų?

Per pastaruosius dvidešimt metų mūsų visuomenėje įvyko milžiniškų permainų. Jas lėmė daugiausia tai, kad informacijos prieinamumas pasikeitė iš esmės ir padidėjo tūkstančius kartų: dabar ikimokyklinukas gali sužinoti ar patirti daugiau, nei anksčiau informacijos gaudavo suaugusieji. Palyginti su mūsų senolių karta, mes tapome laisvesni, liberalesni, pakeitėme požiūrį į daugelį dalykų.
Ne išimtis – ir vaikų auklėjimas. Autoritarinį auklėjimą, kai visiškai nebuvo paisoma vaikų nuomonės, patyrusios kartos troško, kad jų santykiai su atžalomis būtų kitokie, nei kad jų pačių su tėvais. Jie siekė būti artimesni savo vaikams ir netgi tapti jų draugais. Taip nuo autoritarinio auklėjimo buvo mestasi į kitą kraštutinumą – visiškos laisvės suteikimą.
Apie demokratišką auklėjimą dar prieš šimtą metų rašė vienas žymiausių Amerikos vaikų psichiatrų dr. Rudolfas Dreikursas. Jis buvo įsitikinęs, kad ateina karta, kuri nebepasiduos autokratiniam valdymui, ir su ja reikės kalbėtis demokratiškai. Ir iš tiesų dabar gimsta visai kitokie vaikai – labai stiprios valios, turintys kitokių būdo savybių, kitaip suvokiantys pasaulį ir siekiantys lygiaverčių santykių su vyresnės kartos atstovais. Kuo mažieji yra gudresni, nuovokesni ir sparčiau mąsto, tuo jie greičiau pamato suaugusiųjų klaidas bei jų elgesio nenuoseklumą, ir tai jiems suteikia stiprybės bei galių atsikratyti baimingos pagarbos ir pasipriešinti aplinkiniams. Todėl natūralu, kad laisvėdami ir turėdami daugiau bei įvairesnių galimybių veikti vaikai tampa vis labiau “nepatogūs” suaugusiesiems, kurie tai neretai įvardija kaip jiems rodomą atžagarumą bei nepagarbą.
Naujai atėjusi jaunoji karta metė nemažą iššūkį visuomenei. Ji keičiasi ir laisvėja greičiau, nei tą spėja padaryti suaugusieji, ilgą laiką vadovavęsi autoritariniu auklėjimo principu ir dabar bandantys remtis demokratija. Pasak dvidešimt metų mokykloje dirbančios Lazdynų vidurinės mokyklos direktoriaus pavaduotojos Vidos Kisielienės, dar trūksta visuomenės švietimo, kaip gyventi su šiais vaikais. Daugelis tėvų stokoja žinių, kaip auklėti savo atžalas. Neretai puolama į kraštutinumus – arba neleidžiame nieko, arba leidžiame viską. Todėl Lazdynų mokykloje nuolat rengiami įvairūs seminarai, skirti tiek tėvams, tiek pedagogams. Tik V.Kisielienė apgailestauja, kad ne visiems tėvams šie seminarai yra įdomūs.
Humanistinės pedagogikos asociacijos valdybos narė bei Vilniaus „Versmės“ katalikiškosios gimnazijos pradinių klasių mokytoja metodininkė Sonata Petraitienė pritaria, kad šiuolaikiniai tėvai iš tiesų yra sutrikę ir neretai užsiima pseudoauklėjimu. „Jie įsitikinę, kad vaikams turi būti suteikta laisvė, jie turi augti labai demokratiškoje aplinkoje, ir šie jų ketinimai labai gražūs bei geri. Tačiau daugelis klysta manydami, kad laisvai augantys mažieji turi augti be ribų, kurios esą laužo ir traumuoja jų asmenybę. Taip atsiranda vaikų, kurie nesuvokia, kas yra pagarba kitam žmogui, nes jiems viskas leidžiama. Tokiems mažiesiems reikėtų skirti tam tikras bendravimo valandėles, organizuoti specialius įgūdžių gebėjimų mokymus, kuriuose būtų aiškinama, kas yra pagarba kitam žmogui“, – dėsto S.Petraitienė.
„Vaikams turime suteikti ne absoliučią laisvę, bet laisvę rinktis“, – patikslina trijų vaikų tėvas, Lietuvos tėvų forumo pirmininkas Audrius Murauskas.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją http://www.veidas.lt/veidas-nr-9-2013-m internete arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.