Sovietinės pakraipos kritikų šis veikalas buvo pavadintas „revizionistine“ knyga. Buvo bandoma įvairiausiais būdais paneigti joje pateikiamus negailestingus faktus. Tačiau iki šiol niekam nepavyko to padaryti – atvirkščiai, šiuos faktus vis dažniau patvirtina nauji archyviniai dokumentai. Kalbame apie J.Hoffmanno knygą “Naikinamasis Stalino karas”, kuri ką tik pasirodė Lietuvos knygynuose, o mes siūlome ištrauką iš šio veikalo.

Nuo pat pradžių sovietų valstybę ženklinusi imperialistinė jėgos politika nedviprasmiškai išreikšta ir herbe, kuriuo ji puikavosi iki 1991 metų, nors visuomenė paprastai į šią simbolinę išraišką nekreipė dėmesio. Gremėzdiški sovietinio herbo simboliai, kūjis ir pjautuvas, grėsmingai slegia visą Žemės rutulį, o jį rėmina įvairiomis kalbomis užrašytas kurstantis šūkis: „Visų šalių proletarai, vienykitės!“ Čia įspūdingai manifestuojamas komunistinės sovietų valdžios tikslas, kurį nedviprasmiškai proklamavo Leninas ir Stalinas, – užvaldyti pasaulį, arba, kaip jie tai vadino – „pasiekti socializmo pergalę visame pasaulyje“. Ne kas kitas, o pats Leninas, 1920 m. gruodžio 6 d. sakydamas kalbą, aiškino, kad svarbu pasinaudoti kapitalistinių šalių kontrastais ir prieštaromis, „supjudyti“ jas tarpusavyje, „niekšingų kapitalistinių vagių peilius nukreipti vienas prieš kitą“, „nes, kai du vagys pešasi, juokiasi ir laimi doras trečiasis. Kai tik mes pakankamai sustiprėsim ir turėsim jėgų visur nuversti kapitalizmą, tuojau griebsim jį už gerklės“. „Komunistinės revoliucijos pergalė visose šalyse yra neišvengiama, – skelbė jis dar 1920 m. kovo 6 d., – visai netoli tas laikas, kai ši pergalė bus pasiekta.“
Garsioji Stalino kalba, pasakyta 1925 m. liepos mėn. Sovietų Sąjungos komunistų partijos centro komitete, rodo, kad Stalinas taip pat anksti ėmė vadovautis šiuo bolševizmo šūkiu. Tada sakė: „Jei prasidės karas, mes neliksime nuošalyje – mes taip pat stosime į karą, bet stosime paskutiniai. O tada svarstyklių lėkštėn mestelsime savo svarstį, tokį svarstį, kuris daug ką pakeis.“ Priešingai, nei mėginama teigti, šios „Stalino doktrinos“ niekada nebuvo atsisakyta. Aleksandras Nekričas labai aiškiai parodo, kad jos visuomet buvo laikomasi, o siekis „sukiršinti fašistinę Vokietiją ir Vakarus“, kaip teigia Dašičevas, Stalinui buvo tapęs „fiks idėja“. Kai milžiniškais tempais ginkluodamasi Raudonoji armija vis stiprėjo, 1939 metais Stalinas manė, kad jau atėjo laikas prieš pasaulinę „kapitalizmo krizę“ imtis karo veiksmų. Dar Didžiosios Britanijos ambasadorius seras Stafordas Kripsas ir Jungtinių Amerikos Valstijų ambasadorius Lourencas Šteinhardas (Laurence F.Steinhardt) mėgino perspėti, kad nuo 1939 metų Stalinas ėmė siekti karo ne tik Europoje, bet ir Rytų Azijoje. Tai pakankamai aiškiai informuoja ir paviešinti Sovietų Sąjungos užsienio reikalų liaudies komisariato dokumentai. 1940 m. liepos 1 d. šis komisariatas savo ambasadorių Japonijoje informavo: „Mūsų susitarimus su Vokietija padiktavo siekis kariauti Europoje.“ O apie Tolimuosius Rytus atitinkamai pasisakoma 1940 m. birželio 14 d. telegramoje, pasiųstoje iš Maskvos sovietų ambasadoriui Kinijai ir Japonijai: „Mes pritartume visoms sutartims, kurios sukeltų Jungtinių Amerikos Valstijų ir Japonijos konfliktą.“ Šiuose nurodymuose diplomatams nedviprasmiškai kalbama apie „Japonijos ir Amerikos karą“ ir teigiama: „Mes labai norėtume matyti jį įsiplieskiant.“
Rusų istorikai jau seniai įžvelgė tiesioginį ryšį tarp 1939 m. rugpjūčio 23-iosios ir 1941 m. birželio 22-osios. 1939 m. rugpjūčio 23 d. pasirašęs paktą su Hitleriu, Stalinas pasiekė savo pirmąjį tikslą ir, kaip prisimena Sovietų Sąjungos maršalas Žukovas, buvo „įsitikinęs, jog šis paktas padės jam apvynioti Hitlerį apie mažąjį pirštelį“. „Na, pradžioje mes Hitlerį apgavome“, – aiškino jis, kaip teigia Nikita Chruščiovas. 1939 m. rugpjūčio 23-iosios paktas suteikė Hitleriui drąsos užpulti Lenkiją, o tada, kaip ir buvo tikėtasi, sukurstyti karą visoje Europoje, kuriame nuo 1939 m. rugsėjo 17 d. agresyviai dalyvavo ir Sovietų Sąjunga, nors nei ji, nei Vakarų valstybės jai nebuvo paskelbusios karo. „Vienintelis smūgis Lenkijai, pirma iš vokiečių pusės, o paskui iš Raudonosios armijos pusės, – pareiškė liaudies komisarų sovieto pirmininkas Molotovas, 1939 m. spalio 31 d. kalbėdamas aukščiausiojo sovieto prezidiume, – ir nieko neliko iš tos išgamos, kuri atsirado dėl Versalio sutarties ir gyvavo engdama ne lenkų tautas.“ Stalinas aiškiai pageidavo, kad iš Lenkijos valstybingumo neliktų nieko, net menkiausių likučių.
Po susitarimų su Hitleriu Sovietų Sąjunga, užpuolusi Lenkiją ir Suomiją, šantažuodama aneksavusi suverenias Estijos, Latvijos ir Lietuvos respublikas bei karu pagrasinusi Rumunijai, sugebėjo padidinti savo teritoriją 426 tūkst. kvadratinių kilometrų, t.y. tokiu plotu, kokį 1919 metais užėmė Vokietijos reichas. Taip Stalinas prie vakarinių sienų pašalino valstybes, skyrusias jį nuo Vakarų šalių, ir parengė gerą dislokavimo vietą savo kariuomenės kolonoms traukti į Vakarus. Beliko žengti paskutinį žingsnį, o sąlygos tam buvo puikios, nes, nepaisant kai kurių Vokietijos pirmųjų laimėjimų, politinė strateginė jos padėtis Maskvoje buvo vertinama labai kritiškai. Karo su Anglija pabaiga kaskart labiau tolo. Didžiąją Britaniją vis ryžtingiau ėmė remti Jungtinės Amerikos Valstijos. Vokietijos ginkluotosios pajėgos dabar buvo išsklaidytos po visą Europą, nuo Norvegijos iki pat Pirėnų jos nusidriekė fronte prieš Didžiąją Britaniją. Be to, Maskva labai gerai žinojo, kad Vokietija ekonomiškai nepajėgi ilgai kariauti. O kokia pažeidžiama buvo Vokietija vien tik pagalvojus apie galimybę atkirsti ją nuo gyvybiškai svarbių naftos tiekimo linijų iš Rumunijos!

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją http://www.veidas.lt/veidas-nr-10-2013-m internete arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.