Daug riebalų, daug druskos ir cukraus padeda maisto pramonei pagaminti patrauklius produktus ir sukelti vartotojams priklausomybę. Ekspertai tokio maisto keliamą pavojų sveikatai jau lygina su alkoholio ir tabako vartojimu.

Kai Titas praplėšia bulvių traškučių maišelį, jo nosį iš karto sukutena malonus kumpio, svogūnų ir grietinės aromatas. Suvalgo vieną, antrą traškutį, ir nebegali sustoti tol, kol maišelis lieka visiškai tuščias. Būtų dar – suvalgytų dar kelis traškučius, nes Titas – vienas iš milijonų, kurie kone kasdien be jokios kovos pasiduoda traškučių pagundai. Juk vien vokiečiai per metus suvartoja per 400 mln. pakuočių bulvių traškučių.
Kodėl taip yra? Kodėl taip lengvai netenkame valios, vos užuodę traškučių kvapą?
Akivaizdu, kad bulvės, iš kurių jie pagaminti, čia niekuo dėtos: pasaulyje nėra jokių duomenų apie priklausomybę nuo šių daržovių. Viską paaiškina tai, kad su tikromis bulvėmis traškučiai neturi beveik nieko bendro. Svarbiausios – visos kitos sudėtinės dalys.
Maisto pramonės įmonės yra apskaičiavusios, kad daugumai vartotojų traškučiai skaniausi tuomet, kai bulvės supresuojamos veikiant 276 milibarų slėgiui. Be to, liežuviui maloniausia, kai kiekvienas traškutis yra vienodo dydžio ir tirpsta burnoje. O juk kai koks nors produktas akimirksniu ištirpsta ant liežuvio, susidaro įspūdis, kad jame visai nėra kalorijų. Taigi kramsnojama tol, kol pakuotė lieka tuščia.
Tačiau net nesusimąstoma, kad per kelias minutes suvartojamas tiesiog sprogstamas druskos užtaisas, kuris aktyvuoja smegenų malonumo centrus. Negalvojama apie ir tai, kad traškučiuose esantis krakmolas staigiai padidina cukraus kiekį kraujyje, o jam lygiai taip pat greitai nuslūgus pajuntamas dar didesnis apetitas negu prieš tai. Galiausiai traškučiuose gausu riebalų: būtent jie ir suteikia malonų “aksominį” pojūtį burnoje.

Kada peržengiamos ribos

Žinoma, bendrovių, gaminančių traškučius, negalima kaltinti vien dėl to, kad stengiasi gaminti patrauklius ir skanius produktus, nes juk taip jos siekia padidinti savo pelną. Tačiau kyla klausimas, ar turėtų egzistuoti šių pastangų ribos. Ir ką daryti, jei įmonės sąmoningai lobsta savo klientų sveikatos sąskaita?
Ar reikėtų sunerimti, jei gaminami produktai, kurie yra ne tik skanūs, bet ir sukelia priklausomybę? O kiek reikšmės gali turėti mokslininkų išvada, kad siekis kuo labiau sumažinti maisto gamybos sąnaudas privedė žmoniją prie didžiausios sveikatos krizės istorijoje?
Viso to rezultatas – ne vien konservai, kuriuose vietoj jautienos aptikta arklienos. Ne baisiausia, kas yra nutikę, ir tikrovės neatitinkantys užrašai ant kiaušinių “ekologiški” ar nuodingas pelėsis gyvūnų pašaruose. Nedaug ką stebina, kad kartais kebabuose randama sugedusios mėsos, picoje – netikro kumpio, o traškučiuose – vėžį sukeliančių chemikalų. Tačiau triukšmas dėl tokių radinių paprastai labai greitai nutyla, o puota tęsiasi toliau.
Vis dėlto, visuomenės sveikatos specialistų požiūriu, tikroji problema yra ne produktų sudėties falsifikavimas ar atskiros pavojingos medžiagos, o visuotinė žmonių rasės degeneracija.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją internete http://www.veidas.lt/veidas-nr-12-2 arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.