Japonijos bendrovės garsėja gebėjimu nepalūžti net pasaulinių ekonomikos krizių laikotarpiu, o jų gaminių įvaizdis iki šiol asocijuojasi su nepriekaištinga kokybe. Kaip joms pavyksta laimėti konkurencinę kovą?

Lietuvoje atliktos gyventojų apklausos liudija, kad už japoniškas technologijas lietuviai pasiryžę mokėti brangiau nei už, tarkime, pagamintas Pietų Korėjoje, Malaizijoje ar Kinijoje. Papasakoti apie tokį Japonijos bendrovių išskirtinumą viso pasaulio rinkose “Veidui” sutiko vienas iš 25 įtakingiausių ir brangiausiai atlyginamų pasaulio verslo konsultantų, šiuo metu Amerikoje gyvenantis Japonijos profesorius Kazas Uchida.

VEIDAS: Kaip manote, kodėl Japonijos bendrovės, nepaisant Japoniją periodiškai sukrečiančių ekonominių sunkumų, sugeba išlaikyti pasaulinį vartotojų pripažinimą? Juk gerų inžinierių ar IT specialistų netrūksta ir kitose šalyse, bet Japonija vis tiek siejama su išskirtinės kokybės produkcija.
K.U.: Jūs tikriausiai žinote apie Japonijos ekonomikos burbulo sprogimą 1990-aisiais. Iki tol šalis tris dešimtmečius mėgavosi sparčiu ekonomikos augimu, kurio metu Japonijos įmonėms nebuvo ko per daug nerimauti. Po krizės, kai ekonomikos augimas labai sulėtėjo, Japonijos įmonės ėmė ieškoti išeičių. Dalis jų persikėlė svetur, kitos restruktūrizavosi, sumažino veiklos sąnaudas.
Dabar Japonija vėl gyvena palyginti sudėtingomis ekonomikos sąlygomis, tad Japonijos bendrovėms vėl atėjo metas keistis – persiorientuoti iš seno veiklos modelio į naują.
VEIDAS: Kaip jūs suprantate naująjį bendrovių veiklos modelį?
K.U.: Praeityje Japonijos ekonomiką palaikė eksportas, pavyzdžiui, tekstilės, laivų statybos, automobilių, elektronikos produktų ir kt. Bet dabar šiuos senuosius eksporto produktus nesunkiai pagamina bet kuri kita valstybė – Pietų Korėja, Kinija, Taivanas. Taigi būti tiesiog gamintojais, kaip senais laikais, nebepakanka. Reikia didesnę pridėtinę vertę kuriančių prekių, paslaugų, serviso. Tarptautinėje rinkoje išgyvena tos Japonijos įmonės, kurioms tai pavyksta.
VEIDAS: Gal pateiktumėte bent keletą persiorientuoti sugebėjusių bendrovių pavyzdžių?
K.U.: Turbūt esate girdėję prekės vardą “Hello Kitty” – tai labai įdomus Japonijos bendrovės veiklos modelis. “Kitty”, įvairius populiarius produktus su linksmu katytės snukučiu, gamina įmonė, pavadinta “Sanrio”. Tačiau pačioje Japonijoje šios įmonės veikla nėra pelninga, nes visą produkciją ji gamina pati, o gamybos sąnaudos mūsų šalyje – didelės. Užtat “Sanrio” suteikė licencijas kitoms už Japonijos ribų esančioms įmonėms naudoti prekės “Hello Kitty” ženklą gaminant įvairiausią produkciją, pradedant žaislais, kompiuteriniais žaidimais, drabužiais, aksesuarais, baigiant prabangos prekėmis. “Sanrio” bendrovei šios licencijos duoda didžiulį pelną – jos metų apyvarta siekia apie 250 mln. JAV dolerių, o pelningumas viršija 50 proc.
Tai – vienas naujo verslo modelio pavyzdžių. Bet jų galima rasti ir automobilių pramonėje. Žinau, kad japoniški automobiliai Baltijos šalyse yra vertinami. Vis dar nemažai jų parduodama ir JAV. Tačiau Korėjos gaminami “Kia” ar “Hyunday” automobiliai JAV sparčiai vejasi japoniškus ir užima vis didesnę rinkos dalį. Taip yra todėl, kad korėjietiškų automobilių kokybė iš esmės nėra prasta. Na, galbūt Japonijos gamintojai pasakytų, kad ta kokybė, palyginti su japoniškais automobiliais, yra visiškai niekam tikusi, bet žvelgiant iš pirkėjo pozicijos skirtumas nėra toks jau neišmatuojamas. Užtat kaina – visai kas kita: korėjietiški automobiliai daug pigesni nei japoniški. Taigi, įvertinę kainos ir kokybės santykį, amerikiečiai neretai nusprendžia įsigyti “Hyunday”, o ne “Toyota” automobilį.
Visai kas kita – “Premium” klasės automobiliai. Tarkime, “Lexus” yra vienas tokių prabangos automobilių prekės ženklų, priklausančių bendrovei “Toyota”. Tarp šios kategorijos automobilių jis neabejotinai yra numeris vienas, nes neabejotinai lenkia “Mercedes”, BMW ar “Porche”.
Taigi, jei šalia įprastos produkcijos pavyksta sukurti prekės ženklą, turintį labai gerą įvaizdį, Japonijos bendrovė ir toliau pirmauja. Apibendrindamas galiu pasakyti, kad šiuo metu nebepakanka kurti tiesiog kokybiškos ir nebrangios produkcijos – reikia kažko, kas sukurtų išskirtinumą.
VEIDAS: Ar tokios pat sėkmingo verslo naujomis sąlygomis taisyklės, jūsų nuomone, turėtų galioti ir kitose šalyse, taip pat Lietuvoje?
K.U.: Kol kas tai labiausiai tinka Japonijos bendrovėms. Pavyzdžiui, Kinijoje, kur mažos gamybos sąnaudos, nesunku pagaminti nebrangių, aukštosiomis technologijomis pagrįstų produktų. Japonijai, kurioje gamybos sąnaudos labai didelės, negalima leisti sau gaminti mažų sąnaudų produkcijos.
Europoje, kaip ir Japonijoje, irgi yra nemažai įmonių, kurios orientuojasi į prekių ženklų, tokių kaip “Prada” ar “Ferrari”, kūrimą ir plėtojimą. Tačiau ar tokie patys principai galėtų lemti sėkmę Lietuvos įmonėms, nedrįsčiau prognozuoti. Prieš trejus metus lankiausi Estijoje ir susidariau įspūdį, kad šios šalies pranašumai – orientacija į informacines technologijas, puiki specialistų anglų kalba ir gera šalies geografinė padėtis. Manau, kad ir Lietuvos įmonės turėtų išnaudoti šias aplinkybes ir plėtoti verslą, kuriam svarbu geografinė pozicija tarp Vakarų ir Rytų.
VEIDAS: Esate vienas iš 25 įtakingiausių pasaulio verslo konsultantų, taip pat – vienas iš dešimties pačių brangiausių. Kokie jūsų įkainiai? Ar jus “įpirktų” Lietuvos bendrovės ir ką už sumokėtus pinigus gautų?
K.U.: Nedirbu vienas pats, mes esame penkių–septynių žmonių komanda. Su įmone bendraujame maždaug tris mėnesius – per tiek laiko įvyksta daugybė susitikimų, susipažįstame su visais įmonėje vykstančiais procesais ir, svarbiausia, išsiaiškiname vadovų tikslus bei lūkesčius, kol galiausiai pateikiame jiems savo rekomendacijas, kaip toliau plėtoti verslą. JAV įmonei visa tai kainuoja apie milijoną dolerių. Jei man pačiam ir mano kolegoms tektų vykti į Lietuvą, kaina, ko gero, būtų dar didesnė.