Šiuo metu Lietuva rengia savo sumanios specializacijos strategiją – dokumentą, galintį nulemti artimiausio dešimtmečio Lietuvos raidos kelią. Jį rengti padeda Mokslo ir studijų stebėsenos ir analizės centro į Lietuvą pakviestas inovacijų politikos ekspertas iš Austrijos dr. Fritzas Ohleris, kuris sutiko savo mintimis pasidalyti su “Veidu”.

VEIDAS: Visos Europos Sąjungos šalys šiuo metu rengia savo sumanios specializacijos strategijas. Kokia šių strategijų idėja? Ir ar mums apskritai tokia strategija reikalinga?
F.O.: Idėja yra labai aiški – kiekvienas ES regionas turi atrasti savo pranašumus, stipriąsias puses, kurioms skirtų daugiausiai dėmesio, didžiausias investicijas ir galėtų jas maksimaliai išplėtoti. Lietuvai taip pat reikia atsakingai išnagrinėti, kokių galimybių jūs turite ir kaip jas galima plėtoti. Aš esu tikras, kad tinkamai tai padarius šaliai gali atsiverti didžiulės perspektyvos, kurių ji pati prieš tai net nepastebėjo.
Svarbu ir tai, kad sumanios specializacijos strategija nebus dar vienas tuščias popiergalis, – tai politinis instrumentas, kurį Europos Komisija nusprendė naudoti kaip privalomą įrankį visoms šalims, tai bus ex ante sąlyga struktūrinių fondų lėšoms gauti. Taigi politiniu požiūriu šis įrankis tampa labai galingas.
VEIDAS: Lietuvos verslininkai prisipažįsta nerimaujantys, kad ši strategija, užuot padėjusi, pridės dar daugiau reguliavimo, kuris apribos ir apsunkins jų veiklą ar nenatūraliai iškreips rinką.
F.O.: Bet kokios naujovės visada kelia nerimą. Tačiau mes turime atkreipti dėmesį, kad Europos regioninė politika – o ji iš esmės įgyvendinama per struktūrinius fondus – reiškia didelius pinigus. Tad sumani specializacija yra gera idėja. Tai gali padėti pasiekti svarbiausią tikslą – sukurti sistemą, kuriai esant inovacijos veiktų geriau. Tai didžiulis iššūkis ateinantiems dešimčiai metų, ir Europos Sąjunga, visos jos narės, taip nusprendė spręsti didžiausius iššūkius, susijusius su visuomenės senėjimu, klimato kaita, žaliąja energija, žaliąja pramone ir kitais svarbiais klausimais. Jungtinis rėmimas stimuliuojant, skatinant inovacijas, reguliuojant šį procesą per sumanios specializacijos strategiją – tobula idėja.
VEIDAS: Kalbėdami apie sumanią specializaciją visi pabrėžia artėjantį naują ES finansinio programavimo etapą. Ar tai reiškia, kad ši strategija bus skirta ateinantiems septyneriems metams? O kas bus, jei viduryje šio periodo pastebėsime kažkokią naują nišą, kurioje galime atsiskleisti, arba atvirkščiai – septynerių metų mums nepakaks užsibrėžtiems tikslams pasiekti?
F.O.: Tai koncepcija, kuri gyvuos kur kas ilgiau nei penkerius ar septynerius metus, – iš tiesų galime kalbėti apie visą dešimtmetį. Tai reiškia, kad turite dešimtmetį, kad patys susikurtumėte sistemą, galinčią išauginti Lietuvos konkurencingumą. Tai nereiškia, kad turite planuoti veiklą tik dešimtmečiui. Turite apsispręsti dėl bendros, viską apimančios strategijos ir užtikrinti, kad ji bus stabili, patikima, tačiau, antra vertus, jai reikalingas ir lankstumas. Vertindamas ankstesnius finansinio programavimo etapus pastebėjau, kad tie žmonės ar regionai, kurie susikūrė labai griežtus planus, dabar kenčia nuo situacijos, į kurią pateko.
VEIDAS: Ką galėtumėte pasiūlyti Lietuvai, rengiant sumanios specializacijos strategiją? Kokias mūsų stipriąsias puses matote?
F.O.: Dažniausiai žmonės nori žinoti, ar jiems geriau būti žemės ūkio, energetikos, pramonės, ar kurio nors kito sektoriaus šalimi. Man atrodo, ne šis klausimas, ne sektorių potencialas svarbiausia. Aš klausčiau, ar yra protingų, sumanių žmonių ir institucijų – tiek valstybės mastu, tiek privačiame versle, tarp mokslininkų ar tyrėjų. Pagrindinis kriterijus sprendžiant, ar projektas gaus pinigų, turėtų būti ne toks, ar jis yra “teisingame” sektoriuje, o ar šis žmogus, bendrovė, universitetas ir jame esantys žmonės sugebės kažką padaryti iš jiems duotų pinigų. Dėl to kartais gali atsitikti taip, kad lėšų gaus projektas, kurio veikla, regis, yra nišinė, o negaus tas, kurio veikla minima tarp šalies stiprybių, nes projektas nepakankamai stiprus. Atitraukite savo dėmesį nuo sektorių, perspektyvių šakų ir nukreipkite jį į žmones, didelį potencialą turinčias organizacijas ar jų tinklus.
VEIDAS: Toks procesas – sunkus politinis uždavinys. Kad ir kam būtų skirti pinigai, tie, kurie jų negavo, piktinsis, jog nuspręsta neteisingai.
F.O.: Vertinant bet kokius projektus siūlyčiau nepamiršti svarbiausio aspekto – pagalvoti, kam iš tikrųjų jie bus naudingi ir įdomūs. Žinoma, pirmiausia jie bus įdomūs statybininkams, nes jie nori statyti naujus pastatus. Įrangos tiekėjai bus suinteresuoti, kad iš jų užsisakytumėte naujų įrenginių. Bet kas po to – ar tai, ką kursite, bus naudinga verslui, žmonėms? Tarkime, Čekijoje mes derėdavomės su projektų pareiškėjais dėl vadinamųjų įgyvendinimo kontraktų – jie turėdavo pasakyti, ką planuoja pasiekti per ateinančius kelerius metus: kiek jie planuoja gauti patentų, įgyvendinti tyrimų, kiek studentų gaus mokslinį laipsnį, kiek bus publikacijų išspausdinta per tą laiką, kol jie gaus finansinę paramą.
VEIDAS: Vis dėlto kas svarbiausia, kad projektas būtų sėkmingas?
F.O.: Man labai patinka, kaip tai vertina vienas mano draugas. Kartą jis man pasakė, kad kai buvo jaunas, manė, jog svarbiausia – turėti aiškią viziją. Jei ją turi, viską pasieksi ir būsi lydimas sėkmės. Kai sulaukė 40 metų, jis buvo vidurinės grandies vadovas, turėjo ribotą biudžetą ir privalėjo rūpintis rezultato pasiekimu. Tuomet jam atrodė, kad svarbiausia – įgyvendinti planą. Dabar jis jau sulaukė 60 metų ir suprato, kad bet kuriuo atveju gyvenime yra svarbiausios dvi „P“ raidės – Patience ir Persistence (kantrybė ir užsispyrimas). Kai reikia derėtis su politikais, verslininkais, daugybe suinteresuotų šalių, tyrėjais, agentūromis, apsieiti be šių dviejų „P“ neįmanoma.