Knygynuose pasirodė vertinga, skaitytojams neabejotinai daug pamąstymų sukelsianti knyga – Tommaso Campanellos (1568–1639) utopinis romanas “Saulės miestas”, vaizduojantis idealią, religija, morale ir žmogaus protu paremtą utopinę visuomenę. Siūlome ištrauką iš šio kūrinio, tiksliau, iš pagrindinių knygos veikėjų pašnekesio.

Pašnekovai
Vyriausiasis užeigos namų svečių priėmėjas ir
Jūrininkas-vairininkas, atvykęs iš Genujos

Jūrininkas
Tie žmonės atkeliavo čia iš Indijos, po pralaimėjimo pasprukę nuo niokojančių jų šalį magų, grobikų bei despotų ir nusprendę gyventi filosofiškai, bendruomenėje. Nors kiti, gyvenantys jų pašonėje, neturi pagal įstatymą bendrų žmonų, jie patys turi, ir pagrindžia tai tuo, kad jų viskas bendra. Paskirstymas yra valdžios rankose, tačiau mokslą, apdovanojimus ir pramogas jie laiko bendru pasiekimu, kad niekas negalėtų nieko pasisavinti. Jie tvirtina, jog nuosavybė atsiranda ir klesti pas mus dėl to, kad mes kiekvienas turime nuosavus namus, žmoną, vaikus. Dėl to atsiranda egoizmas: mat, norėdami sukrauti savo sūnui turtus, užtikrinti jam garbingą padėtį, užrašyti didžiulį palikimą, kiekvienas iš mūsų arba puolame grobstyti iš valstybės, jeigu tik nesibijome, būdami turtingi ir kilmingi, arba tampame šykštuoliais, pataikūnais ir veidmainiais, kai neturime galios, turto ir aukštos kilmės. O atsisakius egoistinės meilės, lieka vien meilė bendruomenei.

Svečių priėmėjas
Bet juk niekas nenorės dirbti, jeigu kiekvienas tykos pragyventi iš kitų darbo; čia Aristotelis įrodo Platoną klystant.

Jūrininkas
Aš nemoku ginčytis, bet užtikrinu tave, kad jų širdyse liepsnoja tokia karšta tėvynės meilė, kokią sunku net ir įsivaizduoti – kur kas didesnė nei romėnų, kurie, kaip pasakoja padavimai, patys eina mirti dėl tėvynės; taigi sakau – anie ją myli daug karščiau, kadangi yra nusikratę nuosavybės jausmo. Dievaži, aš tikiu, kad jei kai kurie mūsų broliai, vienuoliai ir klierikai nebūtų susigundę mylėti savo giminaičių bei draugų, jie nebūtų smukę, tuščiai vaikydamiesi didžiulės garbės, ir būtų buvę kur kas šventesni, mažiau prisirišę prie nuosavybės, ir šiandien alsuotų didesne artimo meile – tokie jie buvo apaštalų laikais, tokie daugelis jų ir dabar.

Kiek mes žinom įvairiausių dorybių, tiek jie turi valdžios atstovų: yra pareigūnas, vadinamas Didžiadvasiškumu, yra Narsumas, Skaistybė, Padorumas, Kriminalinis ir Pilietinis Teisingumas, Sumanumas, Sąžiningumas, Geradarystė, Linksmumas, Žvalumas, Saikingumas ir kiti.
Čia suminėtais pareigūnais išrenkami tie, kuriuos iš pat mažens, mokyklose jie numato tinkamiausiais tai ar kitai vietai užimti. Dėl to pas juos niekad nepasitaiko apiplėšimų, taip pat pasalūniškų žmogžudysčių, smurto, kraujomaišos, ištvirkavimo nei kitų panašių nusikaltimų, kuriais mes be paliovos viens kitą kaltiname; jie prikaišioja patys sau dėl nedėkingumo, pavydo, nepagarbumo, tingumo, šiurkštumo, pasikarščiavimo, pokštų krėtimo, melagystės, kuri jiems ir už marą šlykštesnė. Nusikaltusiems kaip bausmė neleidžiama bendrai valgyti, santykiauti su moterimis, jie netenka ir kitų dėmesio vertų dalykų tol, kol teisėjui pasirodys, kad kaltė išpirkta.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją http://www.veidas.lt/veidas-nr-15-2013-m internete arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.