Kodėl trečdalis Lietuvos gyventojų gyvena žemiau skurdo ribos, nors socialinei apsaugai skiriame per 40 proc. visų šalies išlaidų, o valstybės socialiai remiamas kone kas dešimtas valstybės pilietis?

Dosniausia ir neefektyviausia – taip vertinti Lietuvos socialinę apsaugą verčia du tarpusavyje nesusieinantys skaičiai: neseniai paskelbtais Eurostato duomenimis, 2011 m. net 33,4 proc. Lietuvos gyventojų buvo ties skurdo riba, nors net 40,1 proc. visų valstybės išlaidų (be ES lėšų) skiriame socialinei apsaugai. Daugiau skurdžiai gyvenančiųjų yra tik Bulgarijoje, Rumunijoje ir Latvijoje, o mūsų šiauriniai broliai estai, kaip ir kitose srityse, jau priartėję prie ES vidurkio (Estijoje – 23,1, ES – 23,4 proc.).
Skurdo riba Lietuvoje buvo 691 Lt per mėnesį asmeniui, arba 1452 šeimai su dviem vaikais iki 14 metų. Esančiųjų ties skurdo riba netgi daugėja, nors pagal išlaidas socialinei apsaugai, skaičiuojant procentais nuo BVP, tarp baltijiečių pirmaujame: Eurostato duomenimis,  lietuviai skiria 21,3, estai – 19,2, latviai – mažiausiai ES, vos 16,8 proc. (ES vidurkis – 29,5 proc., dosniausi danai, skiriantys 33,4 proc.).
Tačiau privalu neužmiršti, kad „Sodros“ skola perkopė 10 mlrd. Lt. Vadinasi, socialinei apsaugai ne tik kad nueina arti pusės verslo ir gyventojų sumokėtų mokesčių, ir daugiausia tik ES lėšų dėka kiek daugiau investuojame į valstybės progresą, tačiau socialinei rūpybai visuomenė ne uždirba, o skolinasi ateities kartų sąskaita. Tačiau tai vis tiek žmonių iš skurdo neištraukia.
„Įvairių išmokų gavėjų skaičius Lietuvoje panašus kaip ir kitose šalyse, bet išmokos nedidelės. Jų administravimas atima daug lėšų, o išmokų gavėjams tie nedideli pinigai realios naudos atneša nedaug. O dalis išmokų mokama tiems, kam jos nepriklauso“, – Lietuvos socialinės apsaugos problemas vardija Vilniaus universiteto Teisės fakulteto dėstytoja dr. Vida Petrylaitė.

Kaip raikomas socialinės apsaugos pyragas
Kodėl tų 14,4 mlrd. Lt, šiemet tenkančių socialinei apsaugai, per mažai pagelbėti socialiai remtiniesiems, lengviau suprasti paskaičiavus, kad šiemet net apie 60 proc. šios sumos skirta pensijoms ir šios proporcijos tik didės. Statistikos departamentas, įvertinęs valstybės išlaidas daugybei skirtingų socialinių išmokų, dotacijų, kompensacijų ir pan. prieš porą metų socialinės apsaugos išlaidų pyrago proporcijas suskaičiavo taip: 41 proc. – su senatve susijusioms išmokoms bei paslaugoms, 26 proc. – ligos ir sveikatos priežiūrai, 11 proc. – šeimoms ir vaikams, 9 proc. – neįgaliesiems.
Tiesa, sąrašas įvairiausių piniginių socialinių išmokų toks komplikuotas, kad Valstybės kontrolė, pabandžiusi suskaičiuoti socialinės apsaugos priemones, kurioms panaudojamos valstybės lėšos, sustojo ties 51-u, ir tai porą atvejų  pridurdama „Kitos priemonės“ ar „Kiti su socialine apsauga susiję reikalai“.
O išlaidos piniginei socialinei paramai vaikus auginančioms šeimoms ir nepasiturintiems gyventojams sudaro vos apie 1,1 mlrd. Lt iš tų 14,4 mlrd. Lt, bet ji trupinama arti dešimtadaliui valstybės piliečių. Pavyzdžiui, išmokas vaikui pernai vidutiniškai gavo 107,1 tūkst. (18 proc.) vaikų, nemokamus pietus mokyklose – 128,5 tūkst. (33,2 proc.), o paramą mokinio reikmenims įsigyti – 118,3 tūkst. (30,6 proc.) mokinių. Socialinę pašalpą gavo 221,9 tūkst. asmenų (7,4 proc. visų Lietuvos gyventojų), o būsto šildymo išlaidų kompensacijas -198,8 tūkst. (6,6 proc. visų Lietuvos gyventojų). Nemažai gyventojų gavo po kelias skirtingas išmokas.
Teisininkė V.Petrylaitė pripažįsta, kad socialinį draudimą apimančius mokėjimus galima vadinti sistema, o socialinė parama nepasiturintiems net nėra sistema, nes ją sudaro labai daug elementų, kurie tarpusavyje mažai susiję ar net nesusiję. Bet taip yra ir kitose šalyse.
„Gyvenimas labai įvairus ir skirtingų socialinių grupių poreikiai bei problemos labai nevienodi. Pavyzdžiui, pensininkui gal reikia šildymo kompensacijos, bet jo pensijos pakanka, kad jam nereikėtų socialinės pašalpos. Šeimą, slaugančią neįgalųjį, reikia remti papildomai. Kaimo ūkiui nereikia padėti sumokėti už liftą ir t.t. Bandymas viską spręsti viena visuotine išmoka būtų konkrečiai netinkamas nė vienai iš paramos gavėjų grupių. Rusija kažkada bandė padaryti vadinamą “monetizacija lgot” ir patyrė fiasko“, – primena T.Medaiskis.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją http://www.veidas.lt/veidas-nr-15-2013-m internete arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.