Kuo geras draudimas? Tarkim, atsitiko staiga nelaimė – sudegė ūkis, ir tik viena karvutė maitintoja liko. Bet nėra taip liūdna, jei ūkis buvo apdraustas ir draudimo įmokos metai iš metų buvo mokamos laiku. Nuėję į draudimo kompaniją turėtumėte gauti išmokas už patirtus nuostolius. Tik ką daryti, jei ten, nežinia kodėl, jums pareiškia: „jei norite gauti draudimo išmoką – nušaukite likusią Jums karvę“.
Panašų absurdo teatrą mes stebime pastaruoju metu Kipre. Juk niekam ne paslaptis, kad tokiai mažai salai bankų sektorius ir buvo ta karvė maitintoja. O po visų antiliberalių „šokių su būgnais“ apie naujus mokesčius („ekspropriaciją“) asmeniniams indėliams (ir visai nesvarbu ar 9 proc., 30 proc. ar net 40 proc.), sveikai mąstantis žmogus, savo pinigų šiuose bankuose nebelaikys.
O prie ko čia draudimas?  Va apie tai ir kalba.
Pastarosiomis dienomis perskaičiau Lietuvos finansų ministro pareiškimą apie tai, kaip nenuilstami dirba Vyriausybėje sudaryta Euro įvedimo Lietuvoje darbo grupė, šventai įtikėjusi lozungu: „Graikijos ir Kipro pavyzdžiai rodo, kad Europos Sąjunga pajėgi spręsti euro zonos problemas“.
Puikus pažintinis straipsnis. Beveik niekas neužmiršta: ir „sudaryta visuomenės informavimo strategijos grupė, kuri turėtų pakeisti kol kas skeptišką gyventojų nuomonę dėl euro įvedimo“, ir pažymėta, kad „įsivedant eurą Lietuvos laukia didelis darbas. Lietuvoje grynųjų litų cirkuliuoja apie 10 mlrd. Lt . Tai apie 100 mln. banknotų. Kol kas neaišku, kiek tiksliai kainuos jų keitimas“, ir tai, kad „tąpusi euro zonos nare, Lietuva turės prisidėti prie ES valstybių finansinių problemų sprendimo“.
Ir šioje, pačioje įdomiausioje vietoje, pokalbis staiga nukrypsta apie iki gyvo kaulo įgrisusius Mastrichto kriterijus ir kainoraščių pakeitimą parduotuvėse. Sutikite, įdomiau būtų išgirsti kiek kainuos mokesčių mokėtojams, mums su Jumis, dalyvavimas paminėtame stabilizavimo fonde. O svarbiausia, ko mes galime tikėtis sumokėję įnašą į šį Euro „apdraudimo“ fondą?
Ne viską išmanančiam skaitytojui galėjo susidaryti klaidinga nuomonė, kad problemos su Euro įvedimu – tai tik kainoraščių ir kupiūrų pakeitimas vienų į kitus ir skeptikų įtikinimas. O kiti kaštai (išlaidos) ekonomikai ne itin reikšmingi.
Pasižiūrėkim ar tikrai taip bus.
Praeitais metais šmėkštelėjo pranešimas, kad Italija, kurios ekonomika pergyvena ne itin gerus laikus, buvo priversta padidinti savo viešąją skolą, pirmą kartą peržengdama 2 trilijonų eurų ribą. Ir pinigai nuėjo ne badaujantiems ar verslo paramai ir net ne tapusiai įprastai pagalbai kokiems nors bankams. Skola išaugo dėl šalies įnašo į Europos finansų stabilumo fondą (EFSF), kuris siekė 20,2 mlrd. eurų. Tai reiškia, kad šalis kasasi sau dar gilesnę skolų duobę, kad tik susimokėtų draudiminį įnašą Euro naudojimui.
Va, – pasakys viską nuspėjantis skaitytojas – jei Kipras būtų sumokėjęs tokius įnašus, tai nebūtų turėjęs jokių problemų. Juk pasakyta: fondo veikla nukreipiama finansinio stabilumo Europoje išsaugojimui, skiriant finansinę pagalbą euro zonos valstybėms, esant ekonominiams sunkumams.
Tačiau tame ir bėda, kad Kipras mokėjo, kaip ir visos kitos šalys, pakeitusios savo valiutą į eurus. Suprantama ne tiek, kiek italai, bet tiek, kiek numato Europos Sąjungos reikalavimai, kurie niekam nedaro jokių nuolaidų. Pavyzdžiui, mums artimos Estijos įnašas į fondą – beveik 2 mlrd. eurų.
Šiandien Europos finansinio stabilumo fondas neseniai pervadintas Europos stabilizavimo mechanizmu turi 700 mlrd. eurų. Kiprui gelbėti reikėjo viso apie 17 mlrd. eurų (verta pastebėti, kad Kipro metinis BVP 2012 metais siekė 18,4 mlrd. eurų). Ši suma fondui ne kritinė. Ir kaip žinome, duotų ne už dyką, o tik skolon. Galų gale būtent tam ir buvo sukurtas šis fondas.
Bet čia pažadėjo duoti tik 10 mlrd. eurų ir tik su sąlyga papildomai ir visuotinai apmokestinti indėlius bankuose. Pirminis siūlymas apmokestinti visus indėlius nepriklausomai nuo jų dydžio atrodė jei ne žiauriai, tai gana kvailai.
Priešingai nei formuojama viešoji nuomonė, tik 21 proc. depozitinių indėlių bankuose priklauso Rusijos indėlininkams. Visi likusieji, t.y. didžioji dalis indėlių – kontroliuojami vietinių ir kitų Europos Sąjungos valstybių fizinių asmenų arba kompanijų. Laimei Kipro parlamentui užteko proto ir valios nepritarti tokiam grobuoniškam projektui (tarp kitko būtų įdomu sužinoti, kaip būtų pasielgęs mūsų Seimas tradiciškai skubantis besąlygiškai vykdyti ES biurokratų valią).

Kipro gyventojus žeidžia akivaizdus neteisingumas. Graikijos ekonomikos gelbėjimui Europos Sąjunga surado 240 mlrd. eurų, o čia dėl 7 mlrd. eurų, vyksta tragedija. O jei dar atsižvelgsim į tai, kad Kipro problemos kilo ne viduje valstybės, o išorėje, t. y. dėl to, kad salos valstybė supirkinėjo Graikijos, su kuria Kiprą sieja tamprūs ekonominiai saitai, obligacijas,. Tai tampa panašu į baudimą už pagalbą kaimyninei valstybei ir už pernelyg didelį nuolankumą ES biurokratams. Pirmoji krizės banga Kiprą ištiko kai šalis įvykdė Europos Sąjungos įsakymą nurašyti 4,2 mlrd. eurų Graikijos skolą, o antroji susijusi su žemai kritusia Graikijos paklausa, kuri sumažino Kipro prekių ir paslaugų eksportą.
Tarp kitko tarp „marginalinių“ analitikų vyrauja ir kitokia nuomonė dėl pastarųjų įvykių – esą dėl visa ko kalta stambių bankinių sistemų konkurencinė kova su nepaklusnia nedidele tauta ir viskas daroma tam, kad būtų pašalinti konkurentai bankiniame sektoriuje, o Kipras paliktas be pajamų šaltinio.
Sutikite, šių įvykių fone mūsų finansų ministro išsakomi teiginiai, kad „Graikijos ir Kipro pavyzdžiai rodo, kad Europos Sąjunga pajėgi spręsti euro zonos problemas“ – skamba kaip nelaimę pranašaujantys ir gana grėsmingi. Bet kuriuo atveju, ši istorija puikus pretekstas įdėmiau susipažinti su dokumentais, po kuriais Lietuva numato padėti ir savo parašą. Juk iš esmės negali būti nei euro skeptikų, nei euro šalininkų, kol visuomenei nepateikta visa informacija. Kaip buvo sakoma vienoje žinomoje komedijoje: „pateikit visą sąrašą!“. Tik tada galėčiau spręsti kurioje pusėje būtų mano balsas.
Todėl norisi sužinoti:
1. Kokią konkrečią sumą Lietuva turės sumokėti  ir kaip dažnai?
2. Iš kur bus paimti pinigai? (Ar vėl teks didinti valstybinę Lietuvos skolą? Akivaizdu, jog tai gali pakenkti tų pačių Mastrichto reikalavimų atitikimui).
3. Kokiomis konkrečiomis sąlygomis bus teikiama finansinė pagalba krizinės situacijos sąlygomis? (Labai nesinorėtų vėl uždarinėti ką nors panašaus į Ignalinos AE, ar apriboti sodinamų bulvių laukus, ar nušauti kokią nors kitą „karvutę“ dėl galimybės gauti „draudiminį“ kreditą.)
Atsakymus į šiuos tris klausimus reikia publikuoti atviroje žiniasklaidoje. Juk tam ir sukurta speciali darbo ir visuomenės informavimo strategijos grupė.