Baracką Obamą perrinkus JAV prezidentu, netyla kalbos apie jo vykdomą užsienio politiką, tiksliau, apie esminius jos pasikeitimus.

Daugiausia dėl finansinės krizės drastiškai mažinami JAV asignavimai gynybos sričiai ir strateginės orientacijos kreipimas į Aziją neišvengiamai atsilieps JAV įtakai pasaulyje. Regionas, kuris, regis, labiausiai pajus šių veiksnių padarinius – Vidurio Rytai.

XXI amžiaus Balkanai

Prieš mėnesį vykęs pirmasis per abi jo kadencijas B.Obamos vizitas į Izraelį ir minimas Irako karo pradžios dešimtmetis pakurstė naujas diskusijas apie JAV užsienio politiką Vidurio Rytų regione. Viena aišku, kad kol kas (bent jau nuo 2003 m.) čia JAV persekioja nesėkmės. Žvelgiant į invazijos aplinkybes iš dabartinės perspektyvos, galima sutikti, kad žygis į Iraką nebuvo pats sėkmingiausias George‘o W.Busho užsienio politikos manevras. Kai kurie netgi mano, kad nuo to ir prasidėjo visos bėdos bei chaosas.
Štai buvęs ilgametis Vokietijos užsienio reikalų ministras Joschka Fischeris „Project Syndicate“ teigia, kad būtent neapgalvotas karas Irake sudrebino ir taip visada neramų regioną bei grasina jį paversti XXI amžiaus Balkanais, kuriuose vienintelė įmanoma tvarka yra chaosas. Jo manymu, JAV, nuversdamos autokratinį Saddamo Husseino režimą, padarė meškos paslaugą, nes pašalino iš kelio kliūtį dabartiniam savo priešui – Iranui.
Išties karas Irake galiausiai tapo ne tik daugybės amerikiečių žūties, lydimos milijardinių nuostolių ir prastėjančio JAV įvaizdžio pasaulyje, priežastimi, bet ir sutapo su Irano regioninių ambicijų pakilimu. Neabejotina, kad dabartinė šiitiška Irako valdžia – daug palankesnis kaimynas Irano šiitų hierokratijai (dvasininkų valdžiai) nei nuverstasis sunito S.Husseino režimas.
Vis dėlto negalima tvirtinti, kad invazija į Iraką buvo tas veiksnys, kuris lėmė dabartinį chaosą regione. Ar jam neįvykus būtų kilęs Arabų pavasaris, atsakyti pernelyg sunku, bet aišku viena, kad neapykanta Vakarams, ir ypač amerikiečiams, Vidurio Rytų musulmoniškose šalyse neatsirado kaip naujas reiškinys išsyk po sprendimo pulti Iraką. Nors reikia pripažinti, kad tai padėjo Iranui strateginiu požiūriu, bet Arabų pavasaris kol kas yra daug palankesnis sunitams. O neapykantos JAV šaknys kur kas gilesnės, nei pasipiktinimas beveik vienašališku sprendimu pulti Iraką. Šios neapykantos priežastis – ne tik ilgametė Vakarų parama neseniai žlugusiems autokratiniams režimams, kurie represavo ir ekonomiškai nustekeno savo šalių visuomenes, bet ir fundamentali Rytų bei Vakarų politinės filosofijos priešprieša.
Daugelis apžvalgininkų kritikuoja ir JAV užsienio politiką Arabų pavasario laikotarpiu. Michaelo Hirsho iš „National Journal“ tvirtinimu, į revoliucijų bangą buvo atsakoma dviem elgesio šablonais. Egipte, kuris šioje vietoje buvo ir kol kas lieka centrinė figūra, iš pradžių buvo palaikomas autokratinis Hosnio Mubarako režimas, siekiant išsaugoti tuomet dar gyvavusį status quo. Pastebėjus, kad aplinkybės krypsta šio nenaudai, imta remti sekuliarius jaunimo judėjimus, kurie dažniausiai ir buvo pirminiai revoliucijų judintojai visose Arabų pavasario paveiktose valstybėse. Kai karti tikrovė parodė, jog šie judėjimai turi gana menką palaikymą ir silpną organizacinį potencialą, nesunkiai pereita prie santykių su Musulmonų brolijos atstovais, kurie, pasinaudodami rinkimais, teisėtai įsikraustė į valdžios krėslus.
Retrospektyviai žvelgiant iš JAV interesų pusės, toks aplinkybių klostymasis yra ryškus žingsnis atgal. Autokratinių režimų, tarkime, H.Mubarako Egipte, nesikišimas į JAV interesus regione būdavo perkamas už pinigus, bet meilės taip nenusipirksi. Kaip paaiškėjo, tuo pat metu šių režimų atstovai savo visuomenėse kurstė antivakarietiškas ir antisemitines nuotaikas. Be abejo, JAV per finansinę paramą vis dar išlaiko savo interesų apsaugą regione, bet dabar padėtis kur kas sunkiau valdoma žinant, kad valdžioje sėdi legitimūs islamistiniai režimai. Negeros tendencijos akivaizdžios ir stebint besitęsiantį kruviną chaosą, vykstantį Sirijoje ir grasinantį išsilieti už šios šalies sienų į vidinių religinių grupių priešpriešos išsekintas Libano ir Irako valstybes.
Apibendrinant galima teigti, kad padėtis per pastarąjį dešimtmetį slysta iš JAV kontrolės. Neramus, bet šiek tiek nuspėjamas ir stabilus status quo Vidurio Rytuose tapo chaotiškų skerdynių, besikeičiančių pseudodemokratinių režimų ir atvirai antivakarietiškų nuotaikų mozaika.
Tiesa, dėl to kaltos ne tik JAV klaidos. Didelę kaltės dalį dėl dabartinės padėties galima suversti kolonijinei praeičiai, kuri suardė natūralius arabų politinio sambūvio saitus. Akivaizdu, kad tuomet atmestinai suręstos nacionalinės valstybės jų visuomenėms vis dar tebėra svetimkūnis, kuris įvairių etninių ir religinių grupių musulmoniškame pasaulyje, sąmoningai ir nesąmoningai, yra suvokiamas kaip prievarta primestas iš tų pačių Vakarų.
Pasinaudojant špengleriška terminologija, nacionalinė valstybė arabų pasaulyje yra ne kas kita, kaip pseudomorfozė, kurios ilgainiui gali būti atsikratyta kaip neprigijusio organo ir dėl to atsivertų alternatyvi musulmoniškos valstybės politinė prigimtis. Tai, kad procesas vis labiau įsibėgėja, matome tokiose dirbtinai ir neatsižvelgiant į religinius bei etninius skirtumus sukurtose šalyse, kaip Sirija, Irakas ar Libanas, kurios kaip tik todėl ir yra problemiškiausios regione.
Kaip pabrėžia analitikas Faisalas Al Yafai, arabai, žlugus kalifatui, kaip politiniu ir religiniu požiūriu vienijančiai idėjai, vis dar skendi savo identiteto paieškose. Dar nuo VII a. kalifatas musulmonams vienaip ar kitaip teikė institucinį ir politinį stabilumą, po kurio žlugimo XX a. pradžioje musulmonų pasaulyje vienijančio politinio autoriteto vietoje vis dar išlieka vakuumas, dažnai pasireiškiantis chaosu ir kruvinomis besivaržančių skirtingų islamo idėjų vėliavnešių kovomis.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją internete arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.