Strasbūro katedroje pavaizduota, kaip paskutinė pėsčia žygiuodama mergelė Lietuva, dviejų amžių sandūroje pagaliau gavusi galimybę sukurti nepriklausomą demokratinę valstybę, žingsnis po žingsnio, klupdama ir keldamasi eina Europos link. Ėjimas galėtų būti spartesnis ir labiau atitikti piliečių lūkesčius, jei šalies politinis elitas rastų jėgų parodyti savo valstybės piliečiams tinkamos pilietinės laikysenos pavyzdį. Lietuvoje praėjus ir 21 metams po Konstitucijos priėmimo visuotiniu piliečių referendum vis dar tebevyksta kasdienė kova ir diskusijos, ar verta Konstitucijos paisyti. Sovietinis totalitarinis režimas kelių kartų sąmonėje įrėžė supratimą, kad teisė yra kažkoks represinis įrankis, valdančiosios klasės rankose nukreiptas prieš eilinius piliečius. Esą teisė su kurta tam, kad aukščiau stovintieji sugebėtų pa jungti savo interesams stovinčiuosius ant žemesnio hierarchijos laiptelio. Todėl Vakarų teisinė kultūra mus pasiekia tik fragmentiškai ir jos dažnai laikomasi tik tada, kai asmeniui ji palanki ir apgina jo interesus. Kultūrinė, bendracivilizacinė revoliucija dėl Konstitucijos viršenybės kartu su nepriklausomybės atkū rimu neprasidėjo. Konstitucija ipso facto dar netampa įrankiu, kuris padėtų mums semtis įkvėpimo kuriant savo valstybę. Didelė dalis atsakomybės dėl tokio mūsų atsilikimo tenka šalies politiniam elitui, pačiam dažnai nesugebančiam parodyti orios, Konstituciją ir įstatymą atitinkančios laikysenos. Politinis elitas dažnai gyvena taip, kaip jam patogiau. Praėjusią savaitę vėl vienas parlamentaras, ir net ministras, pakliuvo šiurkščiai pažeidęs Konstituciją. „Tvarkos ir teisingumo“ (ar dar turi kokią nors prasmę partijos pavadinime vartojami tokie žodžiai?) partijos narys Valentinas Mazuronis prisipažino, kad už jį Seime balsavo kitas asmuo. Balsavimas už kitus as menis mūsų Seime vis dar tebevyksta nepai sant to, kad praėjusios kadencijos narys Linas Karalius apkaltos būdu buvo pašalintas iš Seimo, nes sulaužė priesaiką ir šiurkščiai pažeidė Konstituciją. Jau kartą baudžiamojoje byloje nuteistas Seimo narys ir ministras V.Mazuronis dar kar tą pademonstravo, kad jam Lietuvos Kons titucija yra tik knygelė, kurios turinys jo politiniam veikimui nedaro jokios įtakos. Prieš dvi savaites kitas Seimo narys Bronius Bradauskas akivaizdžiai pažeidžiant Konstituciją buvo išrinktas Lietuvos medžiotojų ir žvejų draugijos vadovu, nors Konstitucinis Teismas keliuose savo nutarimuose ir sprendimuose yra aiškiai konstatavęs, kad Seimo narys negali užimti jokių kitų pareigų ir gauti jokio kito atlyginimo, išskyrus už kūrybinę veiklą. B.Bradauskas to nesupranta ir net nemato reikalo nusišalinti, kai parlamentarai balsuoja už Medžioklės įstatymą, kurį jis Seime stumia kaip medžiotojų lobistas. Šis par lamentaras Seimo nario mandatą supranta kaip eilinį politinės medžioklės trofėjų, kuris duoda puikių galimybių atstovauti savo drau gų ir jų pomėgių interesams.

Dar vienas Seimo narys Viktoras Uspaskichas kone kasdien iš teismo, kuriame nagrinė jama jo byla, plyšauja apie tai, kad prieš jį vyk domas politinis teismo procesas, nors visiškai akivaizdu, jog šis politikas kelerius metus už juodosios buhalterijos būdu priglaustus dvidešimt keturis milijonus litų su bendrininkų grupe mulkino žmones ir tiesiog pir ko savo asmeninę ir partijos įtaką Lie tuvos politiniame gyvenime. Net ir teis mai, kuriuose dirba daug puikių, atsakingų ir aukštos kvalifikacijos žmonių, leidžia Darbo partijai atlikti partijų jungimosi manipuliacijas, galinčias padėti išvengti baudžiamosios atsakomybės šiai politinei partijai, kurios vadovai politinėje kovoje veikė naudodamiesi Baudžia majame kodekse numatytais veiksmais. Dar prieš kelias savaites Konstitucinis Teis mas jau antrą kartą patvirtino, kad taip, kaip valstybės įmones pardavinėjo Algirdas Brazauskas, yra Konstitucijos pažeidimas. Valstybės įmonės buvo pardavinėjamos pažei džiant Lietuvos piliečių interesus. Jos buvo parduotos ne tiems, kurie už jas norėjo sumokėti daugiau, o tiems, kuriems matė reikalą jas parduoti A.Brazausko Vyriausybė. Viliaus miesto meras Artūras Zuokas, nuteis tas baudžiamojoje byloje už politinę korup ciją, ilgai vaikščiojo pasipuošęs ženkliuku „Teis tas už gerus darbus“. Net ir sovietinės politinės patirties išvengęs jaunas, talentingas politikas, galėjęs pretenduoti į pačius aukščiausius valdžios postus, nesugebėjo apsiginkluoti oria laikysena, nesugebėjo parodyti, kad jaunoji Lietuvos politikos karta gali būti kitokia, galiausiai nesugebėjo veikti kitokiais me to dais ir užkopti į Lietuvos politinės valdžios olimpą. Šis šalies elito „žygdarbių“ prieš šalies Kons tituciją sąrašas gali būti tęsiamas per daug puslapių. Iš to nesibaigiančio sąrašo gali pagrįstai būti kildinamas Lietuvos piliečių nepasitikėjimas Konstitucijoje įtvirtintomis valstybės institucijomis, bendras nusivylimas savo valstybe. Naujas šalies politinis elitas daž nai kartoja senojo, svetimojo ir savojo, sovietinio partinio ūkinio elito elgesį, o neretai ir pralenkia jį savo „išmone“ bei cinizmu. Ar galima kaltinti eilinius šalies piliečius, kurie dažnai atkartoja politinio elito „žygdarbius“, savo kasdieniame gyvenime nesilaikydami įstatymų, gabendami ir vartodami kontrabandą, nepaisydami kelių eismo taisyklių, nemokėdami mokesčių, per rinkimus pardavinėdami savo balsus įvairiems politikos sukčiams. Ar ne iš Lietuvos politinio elito antikonstitucinio elgesio kultūros kyla ir Garliavos minios „teisingumas“? Naivu tikėtis, kad piliečiai laikysis savo Konstitucijos ir įstatymų, jei politinio elito santykis su Konstitucija yra brokuotas. Iš tiesų mūsų civilizacinio atsilikimo nuo Vakarų likvidavimas gali prasidėti šalies politiniam elitui sugebant apvalyti savo gretas nuo asmenų, kurie nėra verti vietos užimti tau tos vedlių postų. Lietuvos politinis elitas visais laikais susidurdavo su labai dideliais iš šūkiais ir Lietuvai ne visada pavykdavo tinkamai išlaviruoti tarp interesų pinklėse atsidūrusių valstybių. Bet šiandien Lietuva gyvena unikalų savo istorijos laikotarpį. Nesant jokio karo, pavergimo grėsmės, kišimosi į mūsų valstybės naturalų demokratinį vystymosi kelią, Lietuvos politinis elitas gali vesti Lietuvą progreso keliu ir įrodyti piliečiams, kad ne tik esame verti nepriklausomybės, bet ir sugebame susikurti orų vakarietišką, civilizuotą gyvenimą. Už šio kelio pasirinkimą ir laikymąsi pirmiausia atsakingas elitas. ■