Lietuvoje, kur požiūris, kad nelaimėje turi padėti valstybė vis dar gajus, įprotis draustis niekaip nesusiformuoja – šalyje neapdrausta 79 proc. butų, 47 proc. namų ir 87 proc. namų turto.

Užteko keliolikos minučių ir 35 metų vilnietės Vandos Bartoševičienės šeimos per 15 metų užgyventas turtas pavirto pelenais. Jau du mėnesius vilnietė su vyru ir dviem dukromis glaudžiasi pas draugus. Kovo pradžioje dėl neišvalyto kamino ūmai kilęs gaisras ne tik paliko jauną šeimą be pastogės, bet ir suniokojo visą sukauptą turtą – baldus, buitinę techniką, kompiuterius, rūbus. Vienintelis dalykas, kurį šoką patyrę sutuoktiniai sugebėjo ištraukti iš ugnies – dokumentai.
„Patyrėme gal 20 tūkst. litų nuostolių. Kaip tik buvome pradėję darytis remontą – vieną kambarį jau buvome suremontavę, o dabar vėl viską teks pradėti iš naujo… Nieko neliko, reikės visus daiktus pirkti. Gerai, kad nors sienos liko“, – apie įvykusią tragediją sunkiai žodžius rinko V.Bartoševičienė.
Moteris nesiryžta prognozuoti, kada pavyks sugrįžti namo – atkurti namą santaupų neužteks, tad šeima viliasi gauti paskolą iš banko. 2 tūkst. Lt padegėliams skyrė seniūnija, o daugiau tikėtis pagalbos nėra iš ko – namas ir jame esantis turtas buvo neapdraustas. „Kodėl neapsidraudėme? Nežinau… Aš atvažiavau gyventi pas vyrą, čia jo tėvų namas. Dabar jau aišku, kad reikės draustis. Negalvojome, kad taip atsitiks – pradedi galvoti jau po to, kai atsitinka“, – apgailestauja V.Bartoševičienė.
Turto nebuvo apsidraudę ir kita šiemet nelaimės ištikta šeima – Kauno rajono savivaldybės Alšėnų seniūnijos Girininkų kaimo ūkininkai Gradeckiai. Prieš dvi savaites, kaip manoma, nuo seno šaldiklio lauko virtuvėje įsiplieskęs gaisras persimetė į gyvenamąjį namą ir jį visiškai suniokojo. „Kai vyras anksti ryte suriko, kad degame, šokau iš lovos – basa laksčiau su plona palaidine, tris kartus gaisrinei skambinau, vis dar galvojome, gal spės išgelbėti namą. Kad būtų gaisrinė nors dešimčia minučių anksčiau atvykusi…“, – ašarų sulaikyti negali 56 metų Marijona Gradeckienė, kuriai prieš akis sudegė tarsi visas gyvenimas. Po nelaimės pablogėjo sveikata, prireikė raminamųjų vaistų.
Sunkiai dirbę ūkininkai jokių indėlių nekaupė – kiekvieną uždirbtą litą investuodavo į namą. „Mes buvome susiremontavę visą vidų, – visi stebėdavosi pamatę. Daug dirbome, gyvuliukų po 15-16 laikome, todėl viską krovėme į namą. Gal 100 tūkst. litų buvome sudėję – banke nė vieno lito neturime. Ir televizorių buvau išsimokėtinai pasiėmusi, ir sekciją, ir sulčiaspaudę, o vyras – krosnį. O dabar šaldytuvas susiraitęs, baldai susikraipę, spintelės surūko – kaip anglys visos. Labai baisu…“, – sielvartauja nelaimės ištikta moteris. Nepažįstami žmonės ūkininkams atitempė vagonėlį, kuriame leido pagyventi porą mėnesių, tačiau sugrįžti į namą Gradeckiai greitai nesitiki – pinigų nėra, o reikia naujo stogo, lubų, durų, krosnies, kamino. Ūkininkai kreipėsi į savivaldybę, kuri suteikė 50 proc. nuolaidą medienai išsikirsti, o kitą mėnesį svarstys klausimą dėl paramos skyrimo.
Beje, M.Gradeckienė pasakojo, kad po prieš porą metų praūžusių škvalų jie galvojo apsidrausti savo turtą, tačiau nespėjo – kadangi turėjo neįteisintų priestatų, kaip tik tvarkėsi dokumentus jiems legalizuoti ir pabaigę planavo iš karto kreiptis į draudimo brokerius.

Butus draudžia penktadalis, turtą – kas dešimtas

Ištikus gaisrui, potvyniui, škvalui ar kitai nelaimei, tokioje sunkioje padėtyje, kaip „Veido“ pašnekovai šiandien atsidurtų didžioji dalis gyventojų. „Swedbank“ užsakymu „Spinter tyrimų“ atlikta ir šių metų balandį paskelbta apklausa parodė, kad trečdalis lietuvių santaupų neturi. Tačiau drausti savo turto jie taip pat nelinkę. Lietuvos draudikų asociacijos duomenimis, Lietuvoje daugiausiai yra apdrausta namų – 53 proc., tačiau butų – tik 21 proc., namuose esančio turto – vos 13 proc., o kasko draudimu aprūpintos apie 15 proc. transporto priemonių.
Kitose Europos Sąjungos šalyse situacija kardinaliai priešinga – visiškai nesidraudžiantis žmogus ten labiau išimtis negu taisyklė. Olandijoje trejus metus gyvenanti Evelina Vingytė pastebi, kad olandai draudžiasi viską – tiek nekilnojamąjį turtą, tiek sveikatą. Didžiojoje Britanijoje taip pat beveik kiekvienas suaugęs gyventojas kokiu nors būdu įsitraukęs į draudimo industriją: Britų draudėjų asociacijos duomenimis, 74 proc. namų ūkių (19,7 mln.) turi vidaus turto draudimą, 62,5 proc. (16,6 mln.) – pastatų draudimą. Nei namo, nei jame esančio turto neapsidraudę vos 17 proc. namų ūkių. O dar didesnis apdrausto turto rodiklis yra Skandinavijos šalyse, kur, kaip skaičiuoja ekspertai, apdrausta apie 90 proc. namų.
„Lietuvis draudžiasi pirmiausia tai, kas privaloma draustis, tuo tarpu vakarietis – tai, kas jo manymu reikalinga, kad apsaugotų savo interesus. Ne be reikalo Lietuvoje pirmauja Transporto priemonių valdytojų privalomasis civilinės atsakomybės draudimas (TPVCA), o kitos rūšys pakankamai stipriai atsilieka“, – tvirtina Lietuvos draudikų asociacijos direktorius Andrius Romanovskis.
Pasak jo, lietuviai vidutiniškai draudžiasi 1,5 draudimo rūšimi – TPVCA ir kuria nors viena turto draudimo forma. Tuo tarpu Vilniaus universiteto Ekonomikos fakulteto docentė Larisa Belinskaja pabrėžia, kad užsienyje vidutinės klasės atstovas dažniausiai turės 5-6 draudimo sutartis – būtinai bus apsidraudęs gyvybę, sveikatą, ir turtą – namą, automobilį, viduje esantį turtą. Tiesa, daugumoje ES valstybių, sveikatos draudimas yra privačios draudimo rinkos dalis, tuo tarpu Lietuvoje jis privalomas, kaip įmoka „Sodrai“.
Palyginus drausto turto santykį Lietuvoje ir kitose ES šalyse, visai nenuostabu, kad lietuviai draudimui vidutiniškai išleidžia net dešimt kartų mažiau nei vakarų europiečiai. Draudimo priežiūros komisijos duomenimis, praėjusiais metais lietuvis ne gyvybės draudimui vidutiniškai išleido 404 Lt, tuo tarpu perdraudimo bendrovės „Swiss Re“ pateikiama statistika rodo, kad vokietis ir austras vidutiniškai draudimui per metus išleidžia apie 4170 Lt, britas – 3136 Lt, prancūzas – 3704 Lt, švedas – 2835 Lt. Net didžioji dauguma rytų europiečių draudimui skiria daugiau nei lietuvis – čekas vidutiniškai tam išleidžia 1175 Lt, slovakas – 734 Lt, o lenkas – 681 Lt.
Tad, kodėl lietuviai nedraudžia savo turto? Kodėl po metų metais tas pačias vietoves nusiaubiančio potvynio eilė nukentėjusiųjų išrikiuoja prie savivaldybių durų, o neužaugus derliui žemdirbiai reikalauja išmokų ne iš draudimo kompanijų, kurioms galėtų mokėti įmokas ir taip mažinti savo riziką, o iš Vyriausybės?