Praskolinta Lietuvos sostinė, kaip ir dauguma kitų savivaldybių, nebepajėgi įgyvendinti išradingų sumanymų. Bet išeitis yra.

Neišpasakyto grožio japoniškų vyšnaičių – sakurų – žydėjimas sostinės Neries pakrantėse sutraukė tokius žmonių srautus, kokius galėjai pamatyti gal tik Jurgiui Kairiui prieš gerą dešimtmetį lėktuvu nardant po Vilniaus tiltais. Bet praėjusią savaitę jokių įvykių nebuvo. Tik pražydo sakuros. Ir, nors jų dieviško grožio žiedų baltumas džiugino vos keletą dienų, bet vilniečiai ir miesto svečiai traukė būriais – visos automobilių stovėjimo aikštelės palei Nerį buvo kimšte užkimštos, pakelėse paliktų stovėti automobilių eilės į abi puses buvo nutysusios daugiau nei po kilometrą, o mieste susidarė spūstys. Žmonės važiavo pažiūrėti sakurų žydėjimo.
Tiesa, pirmosios sakuros – Japonijos ambasados ir Vilniaus miesto savivaldybės iniciatyva – buvo pasodintos dar 2002-aisiais. Bet po pirmos žiemos teliko vos keletas medelių: dauguma iššalo, dar kitus išlaužė vandalai. Kitąmet ir vėl teko sodinti šiuo medelius. Ir vėl po žiemos daugybė nušalo. Ir vėl teko sodinti…
Tada būta daug skepsio: ir paprasti miestiečiai, ir nedidelių dvasinių poreikių politikai burnojo, kam mesti į balą pinigus kažkokioms vyšnioms sodinti. Praėjo dešimt metų ir burnojančių nebeliko.
Vilniaus meras Artūras Zuokas kartu su Japonijos ambasados bei sostinės savivaldybės darbuotojais sodinęs pirmąsias, vėliau antrąsias sakuras šiandien tiksliai nebeatsimena, kieno galvoje, pirmiausia, kilo ši idėja, bet ji užkabino, tad greitai buvo surasta vieta japoniškų vyšnaičių sodui pasodinti.
Trečiąkart tapęs meru A.Zuokas kritikų vis dažniau traukiamas per dantį dėl Vilnių apėmusios miesto gražinimo projektų beidėjystės.
Kita vertus, kaip pripažįsta pats A.Zuokas, beveik milijardą litų skolų turinti Lietuvos sostinė nebėra pajėgi vykdyti daugelio miesto puošybos projektų, net, jei valdžia ir turi originalių sumanymų. Panaši situacija ir Kaune. Šis didmiestis prasiskolinęs apie 200 mln. Lt. Daugybės kitų savivaldybių skolos tapo taip pat nebepakeliamais akmenimis. Taigi, perspektyvos artimiausiems penkeriems metams visiškai nekokios.
Vienintelė išeitis, kuri gali prikelti Lietuvos miestus iš stingdančios pilkumos ir miestiečius vėl priversti aikčioti iš nuostabos, pačių miestiečių iniciatyva prisidėti prie miesto tvarkymo. Šitai, beje, įprasta visose senos demokratijose šalyse, kur benuvyktum: į Vokietiją, Austriją, Jungtinę Karalystę, Belgiją, Olandiją, JAV, visur parkuose, vaikų žaidimų, sporto aikštynuose, skveruose gausybė įvairių statinių, skulptūrų su paprastų miestiečių pavardėmis, kad suoliukas, ant kurio sėdi yra pensininkų šeimos dovana miestui, o kvepianti egzotinė giraitė, kuria grožiesi, pasodinta universiteto alumnų… Kitaip tariant, savo gyvenamosios aplinkos grožį kuria ir idėjas formuluoja patys miestiečiai.
Iš tikrųjų ir Lietuvos miestuose yra daugybė žmonių, kurie nori po savęs palikti sukurta kažką vertingo ir prasmingo, kas juos įamžintų.
“Veido” žurnalistai prieš pora mėnesių taip pat pasiūlė sostinės savivaldybės vadovybei keliolika idėjų, kaip gaivinti niurstantį miesto veidą.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją internete http://www.veidas.lt/veidas-nr-20-2013-m arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.