Lietuvos gyventojų pastangos ir susiklosčiusios palankios aplinkybės mūsų valstybės laivą neša visai palankia linkme.

Ir vis dėlto mums sekasi. Kartais atrodo, kad mūsų valstybės laivas plaukia be kapitono, kartais ima vaidentis, kad nebeturime netgi vairo, podažniai apima baimė, kad laivą apleido pernelyg daug keleivių, tačiau pasipurtę ir pažvelgęs atgal supranti, kad Lietuvos gyventojų pastangos ir susiklosčiusios palankios aplinkybės mūsų valstybės laivą neša visai palankia linkme. Žinoma, jei būtume turėję išmintingesnių vairininkų, jei nebūtų užklupusios trys didžiulės audros ir jei laivas būtų varomas ne rusiškais degalais, tuomet šiandien būtume kiek tolėliau Vakaruose arba Šiaurėje. Bet ir tai, ką turime šiandien, nėra blogai.
Tą supranta ir Lietuvos gyventojai, nes net keturi penktadaliai apklaustųjų mano, kad Lietuva šiuo metu jau gana stipriai nutolusi nuo Rusijos ir kitų NVS šalių, nors iki Vakarų ir Šiaurės Europos dar nepriartėjusi. Kita vertus, 17 proc. respondentų jau dabar įsitikinę, kad Lietuva visai panaši į Vakarų ar Šiaurės Europos valstybes.
Daugiau nei prieš 20 metų, susitaikęs su Sovietų Sąjungos irimu, Borisas Jelcinas teigė: “Dabar visos respublikos yra panašios. Imkite suvereniteto kiek norite, tiksliau, kiek galite jo paimti. Ateityje pažiūrėsime, kaip jums seksis.” Rusijai atrodė, kad mes esame mažiukai, silpni ir mums nesiseks. Bet mums sekėsi, nors Rusija vis bandydavo tą sėkmę nuvaikyti.
Nuvykęs į Rusiją dažnas lietuvis supranta, kad mes jau esame kitame pasaulyje, o jei apsilanko kokiame Uzbekistane, ima suprasti, kad mes apskritai kone kitoje galaktikoje. Skirtumai tarp buvusių sesių tiesiog kolosalūs. Mes jau devyneri metai Europos Sąjungoje ir NATO, o nemaža dalis ankstesnių buvusių sovietinių respublikų vis dar murkdosi sustojusio laiko pelkėje. Per dvidešimt metų gyvenimo kokybės skirtumai Lietuvoje ir, pavyzdžiui, Tadžikistane pasidarė nesuvokiamai dideli. Ir tie skirtumai dideli lyginant ne tik gyvenimo kokybę. Visi dar pamename, kad prieš 25 metus pavydėjome Vakarų europiečiams jų laisvumo, taigi uzbekai, kirgizai ar tadžikai pavydi ir dabar, o lietuviai vakariečiams to jau nebepavydi, nes tai turi patys.
Centrinės Azijos valstybėse vis dar gana daug žmonių ilgisi Sovietų Sąjungos, o pas mus tų besiilginčiųjų grupelės greitai jau nebeįžiūrėsime, tokia ji maža. Na, jų maždaug tiek, kiek per Seimo rinkimus balsavo už Socialistinį liaudies frontą, o tai mažiau nei 2 proc.
Kai žvelgi į pastarųjų 25 metų Lietuvos istoriją, supranti, kad Vakarų link mus artino, o kartais net traukė Lietuvos gyventojų siekis būti panašiems į vakariečius, demokratijos suteikiamos laisvės ir teisės, taip pat Europos Sąjungos reikalavimų išpildymas prieš siekiant į šią Sąjungą įstoti ir dabar jau į ją įstojus, daugiau nei 40 mlrd. litų iš ES gautos finansinės paramos, na ir, žinoma, sovietinės sistemos suskaldymas bei reformos daugelyje gyvenimo sričių.
Šie paminėti veiksniai ir toliau išliks esminiai. Gyventojų nuostatos labai keistis neturėtų, narystė ES išliks, finansinę paramą iš ES ir toliau gausime, o štai dėl reformų nesu tikras. Ypač jei kalbėsime apie sveikatos apsaugą, socialinius reikalus ar energetiką. Bet jei norime, kad Lietuvoje ne 17 proc., o bent 37 proc. šalies gyventojų imtų teigti, jog Lietuva visai panaši į Vakarų ar Šiaurės Europos valstybes, be radikalių permainų neišsiversime. Nors dabartinei valdančiajai daugumai reformos prie veido nelabai dera, bent dvi reformas ji privalės įgyvendinti – energetikos ir socialinės apsaugos.