Į “Veido” klausimus atsako Konkurencijos tarybos vadovas Šarūnas Keserauskas.

VEIDAS: Konkurencijos tarybos veikla sulaukia daug priekaištų, o kaip patys vertinate savo darbą?
Š.K.: Daug Konkurencijos tarybos veiklos vertinimų – emociniai, kai kažkas negavo to, ko tikėjosi. Kritikuojantieji dažnai neįsivaizduoja, kaip atrodo pati virtuvė, t.y. kaip viskas vyksta, kokio masto darbus tenka nuveikti.
Atsispirkime nuo faktų – pagal naudos vartotojams vertinimo metodiką suskaičiuota, kad investicijos ir grąžos santykis yra 1 su 13. Tai reiškia, kad pastaruosius trejus metus turėdama vidutiniškai apie 3,6 mln. Lt biudžetą Konkurencijos taryba vidutiniškai kasmet duodavo apie 45 mln. Lt naudos. Tai mažų mažiausiai rodo, kad mūsų buvimas valstybei apsimoka.

VEIDAS: Vis dėlto nepaneigsi, kad dėl daug visuomenei aktualių problemų tyrimai nėra pradedami. Kodėl taip yra?
Š.K.: Bėda ta, kad iš Konkurencijos tarybos reikalaujama daug to, ko net neįmanoma pasiekti mūsų šiuo metu turimais instrumentais. Į priekaištus, kad patys tyrimų pradedame nedaug, atsakyčiau paprastai: nuolat gauname labai daug skundų, klausimų, prašymų paaiškinti įvairius dalykus (kai ką privalome aiškinti ir daug kartų), tad vien tam sugaištame tikrai daug laiko. Natūralu, kad mūsų iniciatyvumas tiesiogiai susijęs su turimų skundų skaičiumi.
Visų gaunamų skundų ištirti neįmanoma. Anksčiau įstatymiškai privalėjome tirti visus mus pasiekiančius skundus. Tada mus kaltino, kad užsiimame smulkmenomis, o ne rimtais tyrimais, bet ką reikėjo daryti, jei gaudavome tokių skundų, o atsisakę juos tirti būtume padarę pažeidimą? Dabar jau turime galimybę nusistatyti savo veiklos prioritetą ir tuo pagrindu kai kurių dalykų netirti. Tai leidžia veiksmingiau panaudoti turimus išteklius.

VEIDAS: Kaip atremtumėte priekaištą, kad visi Konkurencijos tarybos tyrimai vyksta neišpasakytai ilgai?
Š.K.: Tokie tyrimai dėl savo pobūdžio trunka ilgiau, nei žmonės norėtų. Taip yra ne tik Lietuvoje, bet ir kitų šalių analogiškose institucijose. Kiekvienu atveju būtina atlikti išsamią analizę, surinkti daug informacijos, o įmonės ne visada ją teikia. Aišku, galima bausti už informacijos neteikimą, bet tai irgi užtrunka. Taip suinteresuotos pusės gali stipriai užvilkinti tyrimus.
Kita vertus, privalome kruopščiai atlikti savo darbą ir dėl to, kad nubaustos įmonės paprastai apskundžia mūsų sprendimus, samdosi stiprius advokatus, kurie gali išnaudoti visas silpnąsias vietas. Galiausiai atsimušame ir į tai, kad trūksta patyrusių, konkurencijos teisę išmanančių ekspertų.

VEIDAS: Jūsų vertinimu, ar nederėtų daugiau dėmesio skirti nerimą keliančių rinkų analizei?
Š.K.: Atlikti ne tik pažeidimų, bet ir rinkų tyrimus – didelė prabanga. Tam galima sugaišti porą metų, o apčiuopiamų rezultatų negauti. Privalome rinktis: jei atliekame daugiau rinkos tyrimų (tai yra milžiniškas darbas), automatiškai galime tirti mažiau pažeidimų. Juolab kad privalome nagrinėti dar ir derinti pateikiamus teisės aktus. Kai pagalvoji, kad esame pateikę pastabų 171 teisės aktui, o tame skyriuje dirba vos šeši žmonės, kartu atliekantys ir tyrimus, galima įsivaizduoti tenkantį krūvį. Geriausiu atveju per metus padarome vieną rinkos tyrimą, o ateityje gal ir porą pavyks atlikti.