Prieš 65 metus, 1948 m. gegužės 22–23 dienomis, Lietuvoje vyko vienas didžiausių gyventojų trėmimų, per kurį prievarta iš tėvynės buvo išvežtos 11 345 šeimos, o tai beveik 40 tūkst. žmonių.

J.Stalino imperijoje per visą jo viešpatavimo laikotarpį masiniai trėmimai buvo plačiai taikomi visų pirma kaip represinė priemonė: jų tikslas – izoliuoti esą potencialius režimo priešus ir laikyti žmones nuolatinėje baimėje. Kartu jie davė valdžiai ir didelę ekonominę naudą: mat tolimi Sibiro, Šiaurės rajonai, jų miškų ūkiai, kolūkiai taip būdavo aprūpinami darbo jėga, kurios ten visą laiką trūko.
Planuodamas daugybę trėmimų Kremliaus valdovas ne tik pasinaudojo Rusijos carų patirtimi, bet ir toli juos pralenkė – tiek mastais, tiek žiaurumu. Ypač tai pasireiškė vykdant vadinamąjį buožių, tai yra geriausių ūkininkų, klasės likvidavimą 1925–1931 m.
Tačiau ir vėlesniais metais masiniai trėmimai nesiliovė, kaip tik jų daugėjo: iš „išvaduotų“ Vakarų Baltarusijos ir Vakarų Ukrainos sričių, iš užgrobtų Baltijos kraštų 1939–1941 m. Net karo metais neva baudžiant už kolaboravimą su vokiečių okupantais buvo ištremtos ištisos tautos, milijonai žmonių: Pavolgio vokiečiai, Krymo totoriai, čečėnai, kalmukai ir kiti. Todėl ir Lietuvos gyventojai, prisimindami 1941 m. birželio tremties baisumus, su tokia baime laukė grįžtant raudonosios armijos 1944 m. vasarą.

Pasirengimas 1948 m. trėmimui

Naujų trėmimų pavojus iš tiesų buvo realus, bet pirmaisiais pokario metais jie kažkodėl būdavo organizuojami apskričių mastu ir ne vienu metu. O vadino juos banditų šeimų iškeldinimu. Taip iki 1945 m. rugsėjo 15 d. iš Lietuvos išvežta 1200 šeimų (4500 žmonių), iki 1946 m. vasario 20 d. – dar 424 šeimos (1700 žmonių).
O aptariamam didžiajam trėmimui „Vesna“ („Pavasaris“) pradėta rengtis dar 1947 m. Pagrindiniai jo tikslai buvo du ir tarpusavyje glaudžiai siejosi: tai nuslopinti ginkluotą pogrindį ir paskatinti Lietuvos ūkininkus stoti į kolūkius. Todėl jis buvo nukreiptas prieš dvi mūsų krašto gyventojų kategorijas: prieš kovose žuvusių ar nuteistų partizanų šeimų narius ir prieš vadinamuosius buožes, kurie urmu buvo apkaltinti partizanų rėmimu ir trukdymu kurti kolūkius.
Pirmųjų sąrašus sudaryti buvo nesunku, tačiau ir į juos dažnai pakliūdavo niekuo dėti žmonės. Antai 1947 m. gruodį buvo nušautas Utenos berniukų gimnazijos direktorius Povilas Kuliešius. Kas ir kodėl tą padarė, nežinoma iki šiol, bet vietos čekistai „kaltininkus“ surado greitai: jais po kankinimų paskelbė septynis vyresniųjų klasių gimnazistus ir išsiuntė į lagerius. O įkandin jų į Rytus 1948 m. pavasarį iškeliavo ir tėvai, broliai, seserys…
Buožių sąrašų sudarymo procedūra buvo gerokai painesnė visų pirma todėl, kad ir pati buožinio ūkio sąvoka, nors to meto literatūroje, spaudoje, žmonių kalbose dažnai girdėta, iš tikrųjų nebuvo griežtai apibrėžta. Jos nėra net paties J.Stalino pasirašytame TSRS Ministrų tarybos 1947 m. rugpjūčio 17 d. nutarime, kurio pagrindu tie sąrašai buvo sudaromi. Jame buožinio ūkio požymius nustatyti pavesta Lietuvos, Latvijos ir Estijos TSR Ministrų taryboms, o tokių ūkių sąrašus sudaryti – valsčių vykdomiesiems komitetams.
Todėl daugelis žmonių ir tada, ir dabar buvo ir tebėra įsitikinę, kad svarbiausias buožinio ūkio požymis – ūkio dydis, turtingumas, turimos žemės hektarai („buožėmis“ paprastai tapdavo ūkininkai, turintys 30 ir daugiau hektarų žemės). O iš tiesų 1947 m. rugsėjo 3 d. išleistame LTSR Ministrų tarybos nutarime „Dėl buožių ūkių sąrašų sudarymo“ jokių konkrečių skaičių nėra, bet daug kitų rodiklių, kurių pats svarbiausias – samdomosios darbo jėgos panaudojimas. Bet tuo metu mūsų ūkininkai jau gerai žinojo, kad samdyti darbininkus reiškė būti išnaudotoju bei naujos santvarkos priešu, ir to vengė.
Todėl išleidus dar vieną nutarimą prie buožių būdavo priskiriami ir tie, kurie laikė samdinius anksčiau, vokiečių okupacijos metais. O žinių apie tai galima buvo gauti tik iš kaimynų, todėl juos kviesdavo į valsčių saugumo būstines ir geruoju ar piktuoju gaudavo jų patvirtinimą su parašais, kad valsčiaus valdžios pripažintas buože ūkininkas tikrai yra ar buvo išnaudotojas, nusipelnęs trėmimo… Panašių klastingų, žmones kiršinančių priemonių, kaip toliau matysime, valdžia sugalvodavo ir daugiau.
Žinoma, tremiamųjų sąrašų sudarymas – tik viena iš masinio trėmimo parengiamųjų dalių. J.Stalino pasirašytame TSRS Ministrų tarybos 1948 m. vasario 21 d. nutarime dėl šio trėmimo, mandagiai pavadinto iškeldinimu, numatyta, kur tremtinius gabenti, po to buvo sudaryti specialūs jų gabenimo geležinkeliais ir vandens transportu planai, taip pat ir planas, kaip paskirstyti darbo jėgą miškų ūkiams ir kt. Savo ruožtu LTSR valdžia išleido instrukciją, ką daryti su tremtinių paliktu turtu.
Ir dar viena svarbi priemonė: trėmimo organizatoriai baiminosi, kad jiems nesutrukdytų partizanai, kurių tada dar buvo nemažai. Dėl to nuo gegužės 12 d. įvykdė keletą baudžiamųjų operacijų prieš juos: per ginkluotus susirėmimus, oficialiais duomenimis, žuvo du čekistai, 60 partizanų, dar 59 suimti.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją http://www.veidas.lt/veidas-nr-22-2013-m internete arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.