Estijos prezidento Toomo Hendriko Ilveso vizitas į Lietuvą inicijavo plačius debatus ir suteikė puikią progą kritiškai įvertinti Lietuvos valstybės pasiekimus.

Visose – politinio, socialinio, ekonominio, akademinio gyvenimo srityse lietuvius pralenkę estai (mes estus lenkiame tik savižudžių skaičiumi, krepšinio rezultatais, Everesto įveikimu, teritorijos dydžiu bei gyventojų skaičiumi) draugiškai ragina lietuvius pasižiūrėti į veidrodį, kritiškai įvertinti savo portretą ir pačius ieškoti atsilikimo priežasčių.

Galime didžiuotis Lietuvos pasiekimais per 23 nepriklausomos valstybės gyvavimo metus. Niekada lietuviai negyveno taip gerai, kaip šiandien. Niekada neturėjome tiek automobilių, televizorių, skalbimo mašinų, niekada nebuvo leidžiama tiek lietuviškų knygų, dienraščių, žurnalų, nebuvo tiek televizijos kanalų ir radijo stočių, tiek profesorių universitetuose, tiek puikios būklės kelių, tiltų, naujų namų ir butų, niekada neturėjome tiek galimybių keliauti ar dirbti plačiame pasaulyje. Gyvename Lietuvos valstybės aukso amžių, galėtume džiaugtis ir didžiuotis, kad esame gerokai pralenkę savo sovietmečio okupacijos likimo brolius baltarusius, ukrainiečius, uzbekus ar kirgizus. Ir ieškoti kelių, kaip toliau žengti į priekį.

Viskas būtų visai neblogai, jei nebūtų estų. Jų pasiekimai per tuos pačius nepriklausomybės metus – ir kiekybiškai, ir kokybiškai gerokai reikšmingesni nei lietuvių.

Estai 2008 m. pasaulio finansinę ir ekonominę krizę pasitiko su apdairiai sukauptu biudžeto lėšų rezervu, jau keleri metai turi eurą, sugeba gyventi su nedideliu viešojo sektoriaus biudžeto deficitu ar visai be jo, jų viešojo sektoriaus reformos atliktos jau prieš gerą dešimtmetį. Šalies policija skaidri ir nekorumpuota, nes buvo sukurta praktiškai nuo nulio, mandagiai atsisakius sovietinės milicijos vadovų pagalbos.

Panašiai estai elgiasi ir samdydami kitų valstybinių ar viešųjų įmonių vadovų komandas: jos seniai nepriklausomos nuo politikų, bet greitai atsako savo galva, jei jų valdomų įmonių rezultatai prasti. Estijos BVP vienam gyventojui didesnis nei Lietuvos ir Latvijos, jame eksporto dalis sudaro net 95 procentus (Lietuvos – apie 65 proc.), ir tai yra puikus įrodymas, kad Estijos ekonomika gerokai konkurencingesnė nei Lietuvos.

Didžiosios Britanijos dienraščio “The Times” sudaromame pasaulio universitetų reitinge Talino universitetas – jau garbingame 500-uke, šalia solidžių ir daug pasiekusių Vakarų universitetų. Lietuvos universitetų ten nesimato. Sveikatos apsaugos sistemos reforma Estijoje atlikta prieš gerą dešimtmetį ir ligonių bei poliklinikų tinklas optimizuotas, bet žmonės gatvėje nemiršta. Priešingai, estai daugeliu atvejų savo gyvenimu ir savo valstybe yra patenkinti labiau nei lietuviai.

Estijos prezidento atsakymas į amžinąjį Lietuvos politikų užduodamą klausimą (į kurį patys dar nežino atsakymo) apie dalyvavimą Visagino atominės elektrinės statyboje yra paprastas ir aiškus: Estijoje tokius sprendimus priima tie, kurie valdo valstybines įmones, – nuo politikos nepriklausomi vadybininkai, savo galva atsakantys už priimamus sprendimus, ir jei projektas bus ekonomiškai pagrįstas bei naudingas, estai, žinoma, jame dalyvaus.

Kokios priežastys lemia tokį estų civilizacinį pranašumą? Jie niekada neturėjo stiprios ir didelės valstybės. Neturėjo tokio garsaus Europos istorijoje politinio elito. Kas negerai šiandieniniam Lietuvos politiniam elitui, kuris aiškiai nesusitvarko su mums tenkančiais iššūkiais? Estai niekada neturėjo didžiojo valstybingumo. Visada buvo nuo ko nors priklausomi – tai nuo švedų, tai nuo vokiečių, tai nuo rusų. Mes valstybingumą turėjome ir iki šiol nuolat pabrėžiame, kad visada buvome europiečiai, Europos civilizacijos dalis, bet šiandien estai, pripažinę ir supratę europietiškas vertybes, mus pralenkė.

Estijos prezidentą vizito Lietuvoje metu lydėjęs garsus intelektualas, Talino universiteto profesorius Reinas Raudas, atsakydamas į sudėtingus klausimus, dalijosi savo pastebėjimu, kad Lietuvoje daugėja konservatyvios juodosios ideologijos, o laisvi žmonės nenori gyventi sukalkėjusiame pasaulyje ir emigruoja. Iš Lietuvos pasitraukia laisvo mąstymo žmonės, užleisdami visą erdvę juodojo konservatyvizmo ideologijos šešėlio šalininkams.

Buvusio Talino universiteto rektoriaus pateikta Lietuvos politikos diagnozė blaivi ir tiksli: „Lietuvos Seimas žengė žingsnį abortų draudimo link. Aš labai nustebęs, laisvai šaliai tai nebūdingas dalykas, šie debatai demokratiniame pasaulyje seniai pasibaigę. Lietuvos piliečiai galbūt per daug bijo savo vyskupų ir savo viršininkų – žmonėms trūksta vidinės laisvės, kad jie pasisakytų už teisingus dalykus. Tada politikai kaip uodega eina paskui tuos, kurie garsiausiai rėkia, bet nebūtinai yra protingiausi. Mano nuomone, šalis užsiima pseudoproblemomis, kad pridengtų savo tikrąsias problemas. Manau, žmonės turi teisę į savo vardo rašybą, į gimtąją kalbą, ir jeigu noriu savo vardą rašyti originaliai, tai neatrodo, kad aš esu nelojalus šaliai. Dažnas lietuvis galėtų prisiminti, kad sovietai juos privertė pasuose rašyti savo vardus ir pavardes, kažkodėl dar ir tėvavardžius. Jei lietuviai tai prisimintų, galbūt būtų empatiškesni kitiems piliečiams.“

Belieka laukti, kaip tokius „juodosios konservatyvizmo ideologijos“ padarinius Lietuvos valstybei komentuos ir vertins Tėvynės sąjungos- Lietuvos krikščionių demokratų partijos lyderiai. Pastarųjų savaičių įvykiai rodo, kad jų žygis prieš europines vertybes įgauna naujos energijos ir užsidegimo. Lietuvos Seime rimtai svarstomi homoseksualų teisių ribojimai ir ketinama uždrausti abortus.

Išmintingai Vytautą Landsbergį su Viktoru Orbanu palyginęs Andrius Kubilius išsakė mintį, kad Europai reikia tokios lyderystės kaip V.Landsbergio ir V.Orbano, bet pamiršo, jog Vakarų pasaulio akyse Vengrijos „Fidesz“ partijos lyderis yra tiesiog Europos Hugo Chavezas. Toks Europos „lyderis“, kaip V.Orbanas, toliau naikina Vengrijos Respubliką, kovo mėnesį išradęs naują „demokratijos perlą“ – apribojęs Konstitucinio Teismo kompetenciją naikinti Konstitucijai prieštaraujančius įstatymus, jei už juos balsuoja du trečdaliai parlamento narių. O „Fidesz“ Vengrijos parlamente turi tokią daugumą. Taigi „Fidesz“ turi galutinio sprendimo laisvę.

Ar apie tokią „demokratiją“ bei „laisvę“ ir tokią parlamentinę daugumą svajoja A.Kubilius? Dėl tokios Europos „lyderystės“ Vengrija netrukus turėtų prarasti balsavimo teisę Europos Taryboje.

Prof. Dainius Pūras perspėja, kad Lietuvoje pamažu stiprėja panieka visuotinai pripažintiems žmogaus teisių principams, šeimos ir vaikystės politikoje prievartą prieš moteris ir vaikus laikant vertingu lietuvišku paveldu. Lietuva ruošiasi pirmininkauti ES Tarybai ir kartu atvirai tyčiojasi iš pamatinių Europos vertybių. Ar tai nėra pagrindinė mūsų atsilikusio elito problema, kuri tampa mūsų valstybės atsilikimo priežastimi?