Gintaras Sarafinas
Dauguma šio laikmečio žmonių neturi atspirties taško, taigi pseudovisažiniai nesunkiai jiems išmuša vertybinį pagrindą iš po kojų.
Dabartinis laikmetis labai palankus protams jaukti. Tai Lietuvoje ir vyksta įjungus maksimalų režimą. Šiandien visi šneka, kas ką nori ir kaip nori, ir visos tos nuomonės skleidžiamos internetu be jokios atrankos ir atsakomybės.
Pateiksiu keletą pavyzdžių. Štai vieną dieną medicinos mokslų daktaras internete paskelbia pranešimą, kad šiais laikais labai svarbu skiepytis, ir pateikia dešimt argumentų. Po savaitės koks nors savamokslis šių laikų užkalbėtojas pateikia savo vertinimą, kad dabar skiepytis nebereikia, ir surašo dešimt šią nuomonę pagrindžiančių argumentų (pagrindinis, kad skiepai tėra farmacijos bendrovių pasipelnymo šaltinis).
Taigi vienoje pusėje mokslų daktaras, besiremiantis mokslo tyrimais, o kitoje – šarlatanas, kuris tiesiog mano kitaip. Tačiau abu komentarus perskaitęs žmogus ima dvejoti, nes neturi atspirties taško. Gal iš tiesų tie farmacininkai kiaulės ir gal aš savo vaikų nebeskiepysiu.
Po kurio laiko, prasidėjus tymų ar kitų panašių ligų protrūkiui (tą dabar ir matome Lietuvoje), tėvai skuba į ligonines ir reikalauja medikų gelbėti jų vaikus. Į šarlatanus jie tada kažkodėl nesikreipia. Bet juk patikėję šarlatanais ir pseudovisažiniais jie kažkada priėmė nevykusį ar net pragaištingą sprendimą.
Arba štai kitas pavyzdys. Kunigas bažnyčioje aiškina, kad šeima ir vaikų gimdymas susituokus buvo ir yra vertybė, bet koks nors pramogų pasaulio “išminčius” skelbia jau visai kitokias tiesas, esą kam ta santuoka reikalinga, kur kas geriau gyventi laisvai, keisti partnerius ir išbandyti viską. Jauniems žmonėms, kurių vertybės dar tik formuojasi, gali pasirodyti, kad dvasininkų požiūris yra davatkiškas ir stačiai netelpantis į šio laikmečio rėmus, o štai antrojo kalbėtojo argumentai atrodo tokie šiuolaikiški ir vakarietiški. Nesvarbu, kad perėję gyvenimo mokyklą ir sulaukę senatvės įtikėjusieji vėjavaikių argumentais graušis labiau negu tie, kurie rinkosi amžinąsias vertybes.
Tiesą sakant, tas protų jaukimas vyksta absoliučioje daugumoje sričių. Atkreipsiu dėmesį į dar vieną pavyzdį: nemažai Lietuvos gyventojų jau įtikėjo, kad lindėti feisbuke ar interneto portaluose yra daug prasmingiau, nei skaityti knygas (naujausiais duomenimis, knygų Lietuvoje neskaito pusė suaugusiųjų ir daugiau nei pusė vaikų). Po kelerių ar keliolikos metų jie supras klydę, bet traukinys jau bus nuvažiavęs.
Iš pirmo žvilgsnio gali atrodyti, kad esu numarazmėjęs bambeklis, pažangos stabdys ir net pliuralizmo kritikas. Ne, tikrai toks nesu. Tiesiog manau, kad laisvė be atsakomybės yra anarchija. Ir negalima į vieną lentyną dėti nusipelniusio mokslų daktaro su šarlatanu, kunigo su bet ką tauškančia TV žvaigždute arba rašytojo, Nobelio premijos laureato su feisbuko “laikintoju”, nes tai yra nesąmonė ir interneto vartotojams daro didžiulę žalą. Ypač didelė atsakomybė čia tenka interneto portalų valdytojams.
Anarchizmas (gr. αναρχία ‘be valdovų’) – politinė filosofija arba doktrinų ir pažiūrų visuma, teigianti, kad hierarchinės valdymo formos yra ne tik nereikalingos, bet ir žalingos. Anarchizmo politinė filosofija išsivystė Europoje ir pasklido po visą pasaulį daugiausia XX a. pradžioje. Žodis „anarchija“, kaip dauguma anarchistų jį vartoja, nereiškia chaoso, nihilizmo ar moralinio nuopuolio, bet verčiau harmoningą anti-autoritarinę visuomenę paremtą asmens apsisprendimo teise ir asmenišku dalyvavimu. Vietoj autoritarinių politinių ir priverstinių ekonominių struktūrų, anarchistai siūlo socialinius santykius, paremtus laisvų asmenų savanoriškomis asociacijomis autonomiškose bendruomenėse, abipusę pagalbą ir savęs valdymą.
Nors anarchizmas lengviausiai apibrėžiamas prieš ką jis, tačiau anarchistai taip pat siūlo pozityvių vizijų, kurios, jų manymu, atvestų prie visiškai laisvų bendruomenių susikūrimo. Tačiau idėjos kaip anarchistinė bendruomenė turėtų veikti labai skiriasi, ypač ekonomikos atžvilgiu; taip pat kyla nesutarimų kokiais būdais reikia pasiekti laisvą visuomenę. Mokslininkai apskritai neapibrėžia anarchizmo kaip vieno „monolito“.