Dar kartą parodėme pasauliui, kad Lietuva yra gūdi Europos provincija.

Kai žurnalistas renka informaciją analitiniam straipsniui, paprastai visada pasidomi, kokia padėtis vienu ar kitu klausimu yra Vakarų šalyse ir kaip Lietuva, jau devynerius metus visateisė Europos Sąjungos narė, atrodo Vakarų kontekste. Per ilgesnį laikotarpį susidarai gana išsamų vaizdą, kokia šiandien yra Lietuva ir koks nuotolis mus vis dar skiria nuo labiausiai išsivysčiusių valstybių. Ir kuo daugiau lygini, tuo labiau įsitikini, kad Lietuvoje vakarietiškais gyvenimo standartais dar toli gražu nekvepia, o mūsų ir kokios Švedijos ar Vokietijos visuomenes tebeskiria didžiulė praraja.
Tenka pripažinti, kad kartais rašant kokį nors straipsnį apima visiška neviltis. Pavyzdžiui, tais atvejais, kai sužinai, kad kone penktadalis lietuvių vis dar neturi savo namuose tualeto, arba matai, jog per rinkimus didelė dalis tautos balsuoja už iš Lietuvos besityčiojantį oligarchą, dabar su visa savo partija sėdintį teisiamųjų suole.
Dar liūdniau pasidaro, kai pamatai savo brangią Lietuvą pirmaujančią nusigėrusių piliečių, kurie apsvaigę nuo alkoholio nusižudo ar vieni kitus išžudo, žūva per avarijas ar gaisrus, statistikoje. Kai sužinai, kad lietuviai, tikri europiečiai, masiškai tebegeria patį pigiausią odekoloną (pagal jo suvartojimo apimtis atrodo, kad lietuviai skutasi keliasdešimt kartų daugiau negu vakariečiai).
Iš pradžių užlieja begalinis kartėlis. Po to pasipila klausimai: kas negerai su tavimi, Lietuva? Kas negerai su mumis visais? Tik rasti atsakymus į šiuos klausimus nėra paprasta.
Ką tuomet daryti? Galima galvoti, kad Lietuvoje nebeliko nieko gero ir apskritai reikia iš čia kuo greičiau bėgti, nes čia niekada gerai jau ir nebus (kas paneigs, kad šį variantą jau pasirinko keli šimtai tūkstančių iš Lietuvos emigravusių piliečių?). Bet galima galvoti ir kitaip. Ir būtent šito mums visiems norėtųsi palinkėti, nes tik šis kelias mus gali nuvesti į geresnę ateitį, padėti sukurti tokią Lietuvą, kokios mes visi norėtume.
Nuo ko reikėtų pradėti? Mokykimės pastebėti tuos gerus pokyčius, kurie tikrai vyksta Lietuvoje, ir tuo nuoširdžiai pasidžiaugti. Kad ir kaip būtų blogai, išdrįskime pripažinti, kad Lietuva per pastaruosius dvidešimt trejus metus jau padarė didžiulę pažangą ir iš esmės eina teisingu keliu, nors ir ne taip greitai, kaip norėtųsi. Galiausiai pradėkime galvoti apie save bent truputį geriau, nei esame įpratę.
Prieš akis lig šiol stovi vaizdas, kai birželio pradžioje Lietuvoje viešėjusiam britų milijardieriui Richardui Bransonui su didžiule pompastika buvo įteiktos Kauno technologijos universiteto garbės daktaro regalijos. Į “Žalgirio” arenos sceną žengė visas senatas su rektoriumi priešakyje, studentai su tautiniais drabužiais ir vėliavomis. O R.Bransonas, nebaigęs net mokyklos ir visada pabrėžiantis, kad mokslai tėra laiko švaistymas, tuo metu sutrikęs šypsojosi.
Turėti garbės daktarą R.Bransoną universitetui gal ir smagu, bet stebint visą šią ceremoniją iš šalies džiaugsmo buvo mažai – priešingai, buvo nejauku ir net gėda, kad mes taip savęs nemylime ir nuvertiname, kad dar kartą parodėme pasauliui, jog Lietuva yra visiška Europos provincija.
Nebeplakime taip savęs, išmokime pastebėti ne tik juoda, bet ir balta. Tai būtina sąlyga, kad Lietuva toliau keistųsi ir iš tikrųjų taptų šalimi, kurioje mums visiems būtų gera gyventi.