Lietuvoje ilgainiui turėtų veikti net trys buitinių atliekų deginimo gamyklos. Tačiau ar toks požiūris netrumparegiškas, juk ES ir Lietuvos planuose pabrėžiamas antrinis panaudojimas ir atliekų perdirbimas?

Naujojoje „Fortum Klaipėda“ termofikacinėje jėgainėje jau deginamos komunalinės ir nepavojingos pramoninės atliekos. Planuojama, kad panašios jėgainės turėtų iškilti ir Vilniuje bei Kaune. Viskas skamba gražiai: turime pirmąją tokio tipo jėgainę Baltijos šalyse, kuri ne tik padės atsikratyti šiukšlių (jos nebepateks į sąvartynus, o tai yra brangiausias atliekų tvarkymo būdas), bet dar ir pagaminta šilumos energija aprūpins Klaipėdos miestą, o elektra papildys bendrą Lietuvos energetinį tinklą.
Vis dėlto Lietuva Europos Sąjungai yra įsipareigojusi jau iki 2020 m. gerokai padidinti perdirbamų atliekų dalį, dėl to deginimui liks kur kas mažiau atliekų nei dabar. Tad ar ateityje, kad ir tolimesnėje, jų nepritrūks?
Europos šalių patirtis parodė, kad tai ne iš piršto laužta problema. Su atliekų trūkumu jau yra susidūrusi ne viena šalis. Švedija – ryškiausias pavyzdys. Skaičiuojama, kad į jos sąvartynus patenka tik apie 4 proc. atliekų, didžioji jų dalis arba perdirbama, arba sudeginama. Rodikliai įspūdingi – sudegindama apie pusę atliekų, ši Skandinavijos šalis išgauna beveik penktadalį jai reikalingos šilumos energijos. Pasak Švedijos ambasados atstovės Giedrės Berželionytės, Švedijoje daugiausia šildomasi elektra, vadinamąja žemės energija ir deginant atliekas, o iškastinio kuro naudojama labai mažai (Skandinavijos šalyse jam taikomi didesni mokesčiai), taigi atliekų, skirtų deginti, imta dairytis po kitas valstybes. Teigiama, kad kasmet šilumos ir elektros energijos gamybai ketinama importuoti apie 800 tūkst. tonų atliekų. Šiuo metu šalis turi apie 30 tokių gamyklų ir ruošiasi statyti dar.
Lietuvai aktualu tai, kad Švedijos aplinkos apsaugos agentūros patarėja Catarina Ostlund yra viešai pareiškusi, jog ateityje tikimasi gauti atliekų iš Italijos, Rumunijos ar Bulgarijos, o gal netgi iš Baltijos šalių, nes šios valstybės neperdirba didelio procento savo buitinių atliekų.
Aplinkos viceministro Almanto Petkaus teigimu, su tokiais siūlymais į Lietuvą bent kol kas nėra kreiptasi, bet jei būtų pasiūlyta atliekas pirkti, toks kreipimasis tikrai būtų svarstytinas. Reikia sutikti, kad šiuo metu susiduriame su tokia bėda, jog neturime kur dėti komunalinių atliekų, tad, „Eurostat“ duomenimis, į mūsų sąvartynus jų patenka 79 proc. Pasak prof. dr. Gintaro Denafo, nenuostabu, kad žiūrint iš dabarties taško sunku įsivaizduoti, jog Lietuvoje deginimui galėtų pritrūkti atliekų, nes net pastačius dar dvi elektrines erdvės tikrai liktų.
VGTU Aplinkos apsaugos instituto atstovas prof. Saulius Vasarevičius sako, kad ateityje tokia rizika neatmestina, nors daug kas priklausys nuo to, kiek atliekų deginimo gamyklų turėsime bei koks bus jų pajėgumas.
Nereikėtų pamiršti ir dar vieno svarbaus dalyko – atliekose slypi daug naudos, jas įmanoma panaudoti ir kitaip, ne tik sudeginti. Ne veltui ES dideles sumas investuoja į įvairius atliekų rūšiavimo ir perdirbimo projektus, bet ne į jų deginimo.

Pirmenybė – antriniam panaudojimui ir perdirbimui

Pastaruoju metu Lietuvoje padidėjęs susidomėjimas atliekų deginimu yra keistokas, nes tiek valstybės, tiek ES atliekų tvarkymo politikos gairės šiuo požiūriu kertasi. „Žinoma, daug geriau atliekas antrą kartą panaudoti ar perdirbti. Jas deginti – tik šiek tiek geriau, nei šalinti sąvartynuose, – pabrėžia A.Petkus. – Nei ES, nei Lietuva neremia deginimo ir jo nerems.“
Pasak aplinkos viceministro, ES aiškiai parodė savo poziciją atliekų tvarkymo hierarchinėje piramidėje, deginimą palikdama antroje vietoje nuo galo bei nuspręsdama, kad tokie projektai nebus finansuojami. „Iki 2020-ųjų turėtų būti sukurta tokia atliekų tvarkymo sistema, kad galėtume perdirbti bent pusę atliekų. Dėl to esame įsipareigoję ES. Gauname finansavimą tai priartinti galintiems projektams“, – aiškina A.Petkus.
Vienas didžiausių tokių projektų – dešimties vadinamųjų bioskaidžių atliekų gamyklų statybos. Jose atliekos būtų mechaniškai rūšiuojamos, dėl to atsirastų daugiau galimybių atliekas išskirstyti ir natūraliai liktų mažiau ką deginti.
Ši orientacija puikiai atsispindi žvelgiant į Valstybinį atliekų tvarkymo plano (VATP) 2014–2020 m. projektą (Seimo turėtų būti patvirtintas spalį). Čia pirmiausia pabrėžiama būtinybė didinti antrinio panaudojimo ar perdirbimo rodiklius sukuriant ir plėtojant tam tinkamą infrastruktūrą. Žadama užtikrinti ne tik visuotinę atliekų surinkimo paslaugą, bet ir tobulinti atskirų atliekų rinkimo sistemas. Jei šį siekį pavyktų įgyvendinti, atliekų tvarkymas tiek gyventojams, tiek perdirbėjams stipriai supaprastėtų.
Nesunku pastebėti, kaip sparčiai ES žengia atliekų perdirbimo ar antrinio naudojimo kryptimis, taigi Lietuvai irgi reikės prie to prisitaikyti. Pavyzdžiui, palyginti 2001 ir 2011 m., matomas bendras atliekų perdirbimo pakilimas nuo 17 iki 25 proc. 27-iose Bendrijos šalyse.

Atliekos – ne šlamštas, o išteklius

Europoje formuojasi toks reiškinys, kurį galima pavadinti šiukšlių rinka. Be abejo, tai ryškiausiai matyti geriausias atliekų tvarkymo tradicijas turinčiose šalyse, kuriose dėl atliekų atvirai konkuruojama. „Šiukšlės Europoje – paklausi prekė, o šiukšlių rinka – sparčiai auganti rinka“, – primena Oslo atliekų perdirbimo programos vyriausioji specialistė Hege Rooth Olbergsveen.
„Atliekos nėra tik paprastos šiukšlės, kurių reikėtų atsikratyti. Į jas turėtume žvelgti kaip į išteklių – ir kaip į žaliavos, ir kaip į energetinį“, – ragina Aplinkos ministerijos Atliekų departamento vedėja Vilma Karosienė. Pašnekovės nuomone, jeigu iš tikrųjų Lietuva kada nors sulauktų siūlymo pardavinėti atliekas, atsakingos institucijos į tai negalėtų žiūrėti lengvabūdiškai. „Valstybei reikia pagalvoti apie kiekvieną išteklių ir jo vietą“, – sako specialistė.