„Gazpromo“ pozicijos Rusijos ir užsienio rinkose, pasaulinių dujų ir naftos kainų kaita – daug svarbesni veiksniai, galintys nulemti tolesnius Rusijos politinės sistemos raidos scenarijus, nei demokratinė Rusijos opozicija.

Vieno Rusijos nesisteminės opozicijos lyderių Aleksejaus Navalno teismo procesas ir jam pirmosios instancijos teismo skirta bausmė sukėlė naują, bet savo turiniu jau senokai pažįstamą politinių pareiškimų ir komentarų apie įstatymo viršenybės principo laužymą, teisinės valdžios visišką priklausomybę nuo politinio režimo ir autoritarizmo tendencijas Rusijoje bangą.
Tačiau, kitaip nei prieš dešimtmetį neformalaus „politinio kontrakto“ su Vladimiro Putino politiniu režimu nesutikę sudaryti stambūs verslo magnatai (Michailas Chodorkovskis ar Vladimiras Gusinskis), A.Navalnas iškrinta iš tradicinio oligarchų ir silovarchų (politikų, kontroliuojančių strateginėse Rusijos ūkio šakose veikiančias įmones), sudarančių šiuolaikinės Rusijos politinės sistemos pamatą, kovos ringo. O juk būtent ši kova buvo lemiamas veiksnys kuriantis dabartinei Rusijos politinei vertikalei, kurios viršūnėje „arbitro“ vaidmenį atlieka prezidentas V.Putinas.
Oligarchų ir silovarchų varžybų rezultatas labai iliustratyvus: 1996 m. septyni stambiausi Rusijos bankininkai kontroliavo apie pusę visos Rusijos ekonomikos, o V.Putino pirmosios kadencijos pabaigoje vadinamųjų oligarchų dominavimą pakeitė politinio elito atstovai, kurie jau 2005 m. vadovavo penkioms stambiausioms Rusijos dujų, naftos, transporto, branduolinės energetikos bendrovėms, kontroliuojančioms trečdalį šalies bendrojo vidaus produkto.
Nepaisant to, A.Navalno veikla ir jo asmenybė sulaukė daug daugiau valdžios dėmesio ir priemonių nei kiti nesisteminės Rusijos opozicijos veikėjai. Kodėl? Viena vertus, tai galima aiškinti faktu, kad Rusijos visuomenėje A.Navalnas yra bene populiariausias Kremliaus nekontroliuojamos opozicijos veikėjas. Per 2012-ųjų pabaigoje vykusius rinkimus į opozicinių jėgų koordinacinę tarybą, nepaisant nedidelio aktyvumo, A.Navalnas gavo daugiausiai balsų ir aplenkė kitus opozicijos veikėjus: liberaliosios stovyklos atstovus Borisą Nemcovą ir Garį Kasparovą, Kairiųjų fronto lyderį Sergejų Udalcovą ir kitus.
Kita vertus, visa tai galima aiškinti ir kitaip: A.Navalnas savo veiksmais taiko į du jautriausius Rusijos politinio režimo atraminius taškus – Rusijos politinio elito korupcinius ryšius, kuriuos įtvirtina įvairios politikos ir verslo „suaugimo“ schemos, ir rusiškąjį nacionalizmą.
A.Navalno atliekami Rusijos politinio elito korupcinių ryšių tyrimai ir jų viešinimas kerta per svarbiausią dabartinės Rusijos politinės vertikalės funkcionavimo ramstį – verslo ir politikos „suaugimą“. Būtent tokia verslo ir politikos sąveika sudaro sąlygas V.Putinui, kaip svarbiausiam politinės sistemos veikėjui, atlikti „rentų davėjo“ vaidmenį, taip užtikrinant pusiausvyrą tarp skirtingų ir tarpusavyje konkuruojančių įtakos grupių sistemos viduje. Išardžius šias schemas, imtų irti ir visa V.Putino sukurta politinė sistema. Tuo, kad Rusijos politinio elito viduje egzistuoja daug įvairių interesų takoskyrų, abejoti neverta.
Nors kai kurie liberaliosios opozicijos atstovai perspėja, esą A.Navalno polinkis į nacionalizmą gali suskaldyti skėtinę opozicijos stovyklą, ne paslaptis, jog net ir kai kurie Vakarų analitikai jau pripažįsta: V.Putinui ir jo aplinkai naudingiausia, kad Rusijos opozicijoje dominuotų arba idėjinį bankrotą išgyvenantys komunistai, arba liberalai, kurių idėjos ir veikla didžiajai visuomenės daliai vis dar asocijuojasi su šoko terapija pirmaisiais posovietiniais metais.
Juk komunistinė arba liberali ir moraliniu reliatyvizmu besiremianti ideologinė opozicijos platforma natūraliai riboja jos vaidmenį į tradicionalizmą linkusioje Rusijos visuomenėje, o valdžios kontrolei nepasiduodantis nacionalistinis judėjimas gali išmušti režimo ideologinį pagrindą. Būtent todėl politinis režimas savo kultūrinę politiką suka konservatyvios tapatybės stiprinimo link, naudoja nacionalistinę retoriką, stiprina sąveiką su konservatyvia Stačiatikių bažnyčia. Būtent todėl nekontroliuojamas nacionalistas A.Navalnas jiems daug pavojingesnis nei profesionalą opozicionierių vis labiau primenantis liberalas B.Nemcovas.
Vis dėlto kalbant apie galimus Rusijos politinės sistemos raidos scenarijus ir ieškant atsakymo, kas kelia didžiausią grėsmę V.Putino sukurtai sistemai, būtina atsižvelgti į politinių transformacijų posovietinėje erdvėje patirtį. O ta patirtis vienareikšmiškai teigia, kad dažniausiai fundamentalius politinius pokyčius šiame regione lemia ne masiniai opoziciniai judėjimai ar žmogaus teisių gynėjų organizacijos, bet skilimas valdančiojo politinio elito viduje. Verta prisiminti kad ir pačios Sovietų Sąjungos žlugimą. Iš esmės jis būtų buvęs neįmanomas be konkurencijos tarp Michailo Gorbačiovo ir komunistų ortodoksų grupės, o vėliau be Boriso Jelcino, kaip alternatyvaus galios centro sistemos viduje, iškilimo.
Deja, visa tai liudija, kad Rusijos ekonomikos priklausomybė nuo energetikos, dujų koncerno „Gazprom“ pozicijos Rusijos ir užsienio rinkose, pasaulinių dujų ir naftos kainų kaita yra daug svarbesni veiksniai, galintys nulemti tolesnius Rusijos politinės sistemos raidos scenarijus, nei padėtis opozicijos stovykloje ar žmogaus teises ginančių organizacijų veikla. Be abejo, žmogaus teisių organizacijos atlieka svarbią politinės padėties stebėsenos funkciją, bet jos niekada netaps politinių permainų Rusijoje lokomotyvu.
Dar prieš keletą metų „Gazpromo“, kontroliuojančio tris ketvirtadalius Rusijos vidaus rinkos ir turinčio monopolinę žaliavų eksporto teisę, pozicijos atrodė nepajudinamos. Tačiau šiandien Rusijoje jau kalbama apie galimybę peržiūrėti dujų eksporto monopolį, kuris iki šiol privilegijuotai suteiktas šiai valstybinei bendrovei. Sunku suabejoti, kad tokį siūlymą inicijavo konkuruojančios elito grupės. Kalbama, esą tai vadinamųjų silovikų kontroliuojamos naftos įmonės „Rosneft“ vadovo Igorio Sečino iniciatyva.
Ką siekdama įtakos svertų santykiuose su Rusija turėtų daryti Europos Sąjunga? Pirmiausia ir toliau plėtoti bendrą ES energetikos politiką. Trečiasis ES dujų ir elektros energetikos liberalizavimo paketas, paremtas nuosavybės atskyrimo ir rinkos demonopolizavimo principais, jau sudavė rimtą smūgį „Gazpromo“ pozicijoms ES rinkose. Pridėkime dar ir mažėjantį kiekį „Gazpromą“ ypač dominančių ilgalaikių dujų tiekimo sutarčių ir suskystintų dujų terminalų tinklo plėtrą.
O baigti galima dujų kainos formulės peržiūra (atsiejant ją nuo naftos kainų) ir bendros ES dujų įsigijimo agentūros, kuri galėtų centralizuotai derėtis su energijos išteklių tiekėjais dėl dujų kainų, įkūrimu. Būtent tada Lietuva už dujas „Gazpromui“ tikrai nebemokėtų brangiau nei Vokietija, o Rusija būtų priversta žengti esminių politinių reformų link.

Dažniausiai fundamentalius politinius pokyčius Rusijoje lemia ne masiniai opoziciniai judėjimai ar žmogaus teisių gynėjų organizacijos, bet skilimas valdančiojo politinio elito viduje.