Mediena VMG vadovui Sigitui Paulauskui padėjo susikrauti kelių šimtų milijonų turtą. Tačiau žodžio “gana” jis nepripažįsta, nes sėkmingos investicijos į verslą kraują jam kaitina ne mažiau nei alpinistams – svajonės apie Everestą.

“Jūs skaičiuojate mano turtą, bet galiu pasakyti, kad šiandien virš mano galvos kabo 380 mln. Lt įsipareigojimų. Būti turtingam iš tiesų reiškia didžiulę atsakomybę”, – sako vienas turtingiausių Lietuvos verslininkų, Lietuvos medienos pramonės įmonių asociacijos „Lietuvos mediena” prezidentas, UAB „Vakarų medienos grupė” (VMG) valdybos pirmininkas, Žirginio sporto sąjungos prezidentas Sigitas Paulauskas.
Ir nors jis nestokoja įsipareigojimų bankams, o grynųjų savo piniginėje ar santaupų banko sąskaitoje sako irgi turįs “tik tiek, kiek reikia” (nes viską, ką uždirba iš vieno kurio projekto, tuoj investuoja į kitą), tačiau “Veido” skelbiamame turtingiausių žmonių sąraše jo turtas kiekvienais metais įspūdingai ūgteli. Pavyzdžiui, 2008 m. šio medienos magnato turtas buvo vertinamas maždaug 120 mln., 2010 m. – jau 187 mln., o 2012 m. – 200 mln. Lt.
Priminsime, kad pernai “Vakarų medienos grupės” pardavimo apimtys pasiekė 345 mln. Lt, o šiemet jai prognozuojama 500 mln. Lt apyvarta. Tiesa, ateityje numatomas dar didesnis augimas: grupės pardavimas iki 2015 m. turėtų pasiekti maždaug milijardą litų.

Turtėjama pamažu

“Patys matote – turtingas tapau ne per vieną dieną. Tapti turtingam – laipsniškas procesas. Ir jis turėtų būti vertinamas ne vien pinigais, bet ir per laiką išsiugdytomis savybėmis – kompetencijomis, atsakomybe, patikimumu, reputacija”, – teigia S.Paulauskas, atkreipdamas dėmesį į tai, kad kuo daugiau turto, tuo daugiau žmonių yra nuo tavęs priklausomi.
“Aš esu atsakingas už 3 tūkst. žmonių, dirbančių VMG. Tai yra kad jie laiku gautų atlyginimą. Taip pat esu atsakingas už tai, kad laiku įvykdyčiau įsipareigojimus institucijoms, kurios man paskolino pinigų”, – vardija S.Paulauskas. Ir net kelis kartus pabrėžia, kad jo tikslas – ne pinigai, ne turtas, o adrenalinas.
Iš tiesų jo nepamatysime besipuikuojančio materialiais laimėjimais: jis nesifotografuoja šalia brangių automobilių, nesigiria prabangiu gyvenimu, nesipuikuoja bulvarinių žurnalų puslapiuose. “Verslas man yra tarsi hobis – kūryba, pramoninė improvizacija. Vieniems reikia įkopti į Everestą, kitiems – kuo giliau panerti, na, o aš investuoju pinigus, ir nebūtinai savo. O tai, kas yra azartas, nebūtinai yra sveikata”, – juokauja S.Paulauskas, turėdamas omenyje kad ir naujausią investiciją – rizikingą trijų gamyklų po vienu stogu komplekso statybą Baltarusijoje, atsiėjusią apie 300 mln. Lt, gautų iš Europos plėtros ir rekonstrukcijos banko, “Landesbanko” ir savo pačių kišenės.
Atrodo, kad šis projektas visiškai pasiteisino – Lietuvos pramonininkų konfederacijos prezidentas Robertas Dargis „Vakarų medienos grupės” projektą Mogiliove nurodo kaip sėkmingiausią visų laikų Lietuvos investiciją Baltarusijoje. Sėkmės įrodymas – ir tai, kad VMG planuoja statyti dar vieną fabriką Baltarusijoje ir prognozuoja, kad iki 2016 m. į naująjį fabriką bus investuota apie 300 mln. Lt.
S.Paulauskas tikisi, kad visu pajėgumu apie 2015 m. Baltarusijoje pradėsianti dirbti „VMG Industry” suneš apie trečdalį įmonių grupės pajamų. Be to, verslininkas prasitaria, kad dairosi ir į Rusiją: jau dabar VMG plėtoja bendradarbiavimą su Rusijos banku “Sberbank”.

Daug prieštaringų žingsnių

Vis dėlto sėkmingas projektas Baltarusijoje ir ateities planai Rusijoje ne visiems kelia susižavėjimą: S.Paulauskas ne kartą kaltintas tuo, kad išveža investicijas iš Lietuvos, ieško lengvesnių pinigų. Be to, jam ne kartą prikišta, esą savo verslui mūsų šalyje jis mėgina gauti išskirtines sąlygas. Galiausiai S.Paulauskui dažnai užduodamas klausimas, ar tikrai sąžiningai jis užsidirbo savo pirmąjį milijoną.
Į visa tai verslininkas atsako trumpai: jis niekada nebando nuslėpti tiesos, net jei ji nėra maloni. “Žinoma, kad investuojame ten, kur tam sudarytos palankesnės sąlygos. Tačiau tai nereiškia, kad remiame Baltarusijos valdžią. Žinoma, labiau norėtųsi naujas daro vietas kurti Lietuvoje, ir galvodami apie naujas gamyklas pirmiausia ieškojome galimybių jas statyti mūsų šalyje. Tik tada, kai įsitikinome, jog Lietuvoje tokios statybos nepavyks, ėmėme dairytis naujų kelių. O kadangi esame “Ikea” partneriai, judame tomis pačiomis kryptimis kaip ir šis koncernas”, – sprendimą naujų darbo vietų pasiūlyti baltarusiams, o ne lietuviams, aiškina S.Paulauskas.