Lietuvos sėkmės formulė: visuomenės pagarba verslui, verslo pagarba žmogui.

1791 m. rugsėjį kunigaikštis Kazimieras Nestoras Sapiega su didelėmis iškilmėmis įsirašė į Vilniaus miesto knygą – tapo Vilniaus miesto piliečiu. Panašiu laiku, 1782 m., vienas iš vadinamųjų Amerikos tėvų, amatininko sūnus Benjaminas Franklinas „Informacijoje tiems, kurie kraustysis į Ameriką“ aiškino, kad šioje šalyje „mažai žmonių, tokių skurdžių kaip Europoje, taip pat čia labai mažai tokių, kurie Europoje būtų vadinami turtingais“. Šioje šalyje, pasak B.Franklino, žmonės neklausia nepažįstamojo „Kas tu esi?“, bet klausia „Ką tu gali padaryti?“.
B.Franklinas išmoningai įrodinėjo, koks garbingas yra paprastas darbas, amatas – juk pats Dievas esąs didžiausias visatos mechanikas, garbinamas už savo darbus, o ne dėl savo giminės senumo…
K.N.Sapiega ne mažiau išmoningai įrodinėjo, kaip svarbu, kad šalyje augtų miestai – laisvi, privilegijuoti, ne tik malonūs saviems žmonėms gyventi, bet ir patrauklūs svetimšaliams atvykti su savo darbais ir pramone, ir turtais savo. Tai buvo ne šiaip agitacija, tai turėjo būti tikras perversmas visuomenės gyvenime – juk pagal Lietuvos Statutą miestiečiai priklausė neprivilegijuotam luomui, negalėjo turėti žemės ne miesto ribose; savo ruožtu jei bajoras atsikeltų į miestą ir ten gyvendamas prekiautų ar verstųsi amatais, „tai toks jau bajorų laisvėmis džiaugtis negalėtų“. Tad K.N.Sapiegos įsirašymas į miestiečius turėjo reikšti naujos epochos pradžią, kurios nemaža dalis bajorijos visai netroško ir verčiau rinkosi gyventi po senovei, nors ir prarandant valstybę, užtat išsaugant savo teises ir laisves.
Vargu ar ta reforma būtų ką nors pakeitusi, net jei visi bajorai būtų jai pritarę, – Respublika buvo pernelyg ekonomiškai išsekusi, kad atsilaikytų prieš lengvo grobio ištroškusius kaimynus. Abiejų Tautų Respublika skaičiavo paskutinius savo egzistencijos metus; Amerikoje ėjo į pabaigą kovos dėl nepriklausomybės nuo Didžiosios Britanijos. Vienos valstybės pabaiga, kitos – pradžia.
Čia dar verta prisiminti, kad tuo pačiu laiku, 1789–1994 m., vyko ir Didžioji Prancūzijos revoliucija: būta daug sumaišties, pralieta nemažai kraujo, bet valstybė išliko, tik jau visiškai kitokia.

Į laisvę atėjome be asmeninio nepriklausomybės plano

Kam minėti užmarštin nuėjusius laikus, juk mūsų Respublika gyvena kitoje epochoje, kitokia dvasia ir vertybėmis? Betgi niūriu perspėjimu nuskamba to paties K.N.Sapiegos žodžiai: „Stenkimės išvengti, kad mūsų piliečiai vietoj ubi Patria ibi bene (gerai ten, kur tėvynė) nepasakytų ibi bene ubi Patria (tėvynė ten, kur gerai).“
Šiandien jau susirūpinta, kad iš šalies išteka darbo jėga, mokesčių mokėtojai, pensijų uždirbėjai senstančiai visuomenei, bet iš esmės dar nesusivokta, kad didžiausi praradimai patiriami ištekant iš šalies verslo energijai. O juk šiuolaikinė ekonominė mintis verslumą pripažįsta atskiru ir vis svarbesniu ekonominiu ištekliumi, kuris, kaip ir visi ištekliai, yra ribotas. Pasaulio šalys vis aštriau konkuruoja siekdamos pritraukti verslių žmonių. Mūsų visuomenėje tebėra gaji nuostata, deja, palaikoma ir nemažos dalies politikų, kad verslininkai, ypač turtingesni, yra tie, kurie neleidžia žmonėms geriau gyventi.
Dabar Lietuva išgyvena keistą metą. Viena vertus, mūsų šalis dar niekada nebuvo tokia saugi ir užtikrinta dėl rytdienos, niekada nėra sulaukusi tokios pagalbos kurdama geresnį, modernesnį, šviesesnį gyvenimą. Važiuodamas per vasarišką kraštą gali aiškiai matyti, kad ir tolimiausiame užkampyje atsiranda šiek tiek pinigų, sodybos vėl tampa panašios į žmonių gyvenimus, ne laužynus – žinoma, jei prisimeni, kaip jos atrodė prieš kokius dešimt metų. Kad ir lėtai, europiniai pinigai daro savo.
Kita vertus, aiškiai juntamas nusivylimas, kad vis negyvename „kaip švedai“ ir dar negreit gyvensime. Puikiai prisimenu, kaip, regis, 1998 m. rinkdamas statistines aktualijas „Veidui“ radau, kad maistui išleidžiame jau mažiau negu 50 proc. pajamų – atrodė, oho kiek jau pasiekėme. Dabar maistui išleidžiame 29 proc. pajamų – ir kas iš to? Juk Europos Sąjungos vidurkis yra 15 proc. „Eurostatas“ neseniai paskelbė, kad Lietuva pagal perkamąją galią pasiekė 70 proc. ES vidurkio, o Estija „tik“ 68 proc. – vėlgi jokio džiaugsmo.
Lengviausia būtų paaiškinti, kad tai užsitęsusios krizės padarinys, ir čia būtų nemažai tiesos. Spartus ekonomikos augimas įstojus į ES, dar pakurstytas lengvų paskolų burbulo, sukūrė iliuziją, kad išties tas švediškas gyvenimas jau čia pat, ranka pasiekiamas. Ta iliuzija išsisklaidė, o iliuzijų žlugimas visada skausmingas. Kita vertus, vien tai, kad per patį nuosmukį nebūta didesnių socialinių neramumų, rodo, jog visą laiką pasąmonėje buvo suvokiama, kad tai ir tėra iliuzija. Priešingai negu, tarkim, Graikijoje, kurios visuomenė buvo rimtai įtikėjusi, kad gyvenimas skolon yra norma ir valstybės pareiga.
Šiandieninį visuomenės būvį pavadinčiau sutrikimu. Ryški, nors ir ne ekonominė, to sutrikimo apraiška – Garliavos istorija, tiksliau, ne pati istorija, o desperatiška gana didelės visuomenės dalies reakcija: reikia kažką daryti, štai yra blogio šaknis, kurią išrovus gyvenimas pasikeis. Panašų atspalvį turi ir vis gausesnės „pilietinės iniciatyvos“, telkiančios žmones ką nors stabdyti, ko nors neleisti. Galima sakyti, kad taip kuriasi visų taip trokštama pilietinė visuomenė, kai žmonės nebenori būti valdomi, o ima patys spręsti savo ateitį. Betgi atidžiau žvelgiant į akis krinta vienas bendras bruožas: dažniausiai telkiamasi pasipriešinti, kad ko nors nebūtų daroma. Iškalbingas pavyzdys – kultūrininkų kova dėl „Lietuvos“ kino teatro. Po atkaklių kovų jis buvo „išsaugotas“, ir tada iškart tapo niekam nebereikalingas.
Vakarų šalyse irgi būna tokių akcijų, štai visai neseniai žalieji įsiveržė į Prancūzijos Nožano atominę elektrinę norėdami įrodyti ką? Kad jų nenušovė per pirmas tris minutes? Betgi daug gausesnės būna protesto akcijos, kai norima uždaryti kokią gamyklą (kuri veikiausiai teršia aplinką ir gadina kraštovaizdį), nes joje dirbantys žmonės neteks pragyvenimo šaltinio. Lietuvoje iš tokių protestų (kalbu apie pastarąjį dešimtmetį, kai seniai bankrutavusių sovietinių monstrų darbininkų bado akcijos jau buvo praeitis) prisimenu tik vieną: danų bendrovės „Saerimner“ valdomo kiaulių komplekso Kalvarijos savivaldybėje darbuotojų kuklų protestą, kad jie nenori prarasti savo darbo vietų dėl to, jog kažkam smirdi „danų kiaulės“. Bet jis buvo nepalyginti kuklesnis už gerų kvapų mėgėjų akcijas.
Iškalbingas pavyzdys iš Amerikos verslo istorijos. Kaip rašo Jamesas Oliveris Robertsonas knygoje „Amerikos verslas“ (America‘s Business), pirmosios anglų kolonijos buvo verslo korporacijos. Ne, ne ta prasme, kaip mes įsivaizduojame iš filmų, kad ten pirmiausia plaukė avantiūristai ir aukso ieškotojai. Štai 1620 m. laivas „Mayflower“ atplukdė į Naująją Angliją 102 anglų piligrimus, pasiryžusius įkurti religinę bendruomenę. Ir įkūrė, bet reikėjo atsilyginti už kelionę, taip pat reikėjo papildomų gėrybių iš senosios tėvynės, tad po metų naujai atplaukęs laivas „Fortune“ buvo prikrautas puikiausių lentų ir bebrų kailių – nors tie maldininkai iki tol nebuvo matę gyvo bebro. Poreikis išgyventi atvėrė verslumo gebėjimus.
Lietuvoje šis „poreikis išgyventi“ stipriai apsilpęs. Ta dalis, kuriai neapsilpęs, masiškai emigruoja, kita dalis vis dar įsivaizduoja, kad valstybė yra kažin kokia mistinė institucija, kuri turi, tik duoda arba neduoda. Atsikuriant Lietuvai lyg ir neturėta tokių iliuzijų. Prisimenate, kaip blokados laikais Vytautas Landsbergis drąsino: dalgiais nušienausime savo pievas. Ir tarsi buvo tikima… Bet po vadinamosios dainuojančios revoliucijos netruko ateiti nusivylimas, ir kas liko? Niūrus suvokimas, kad valstybė nesukurs asmeninės sėkmės istorijos. Į laisvę ėjome kartu, o savo laimę tenka kurti kiekvienam atskirai. Dalis susikūrė, bet dauguma dar ne.
Tai ir pavadinčiau didžiuoju dainuojančios revoliucijos paradoksu. Mūsų žygis į laisvę buvo pernelyg idealistinis, visai nesvarstant, ką ta laisvė gali reikšti man asmeniškai, ir tai buvo mūsų stiprybė. Veikiausiai ir nebuvo įmanoma tokių klausimų svarstyti – juk ekonominė ir socialinė sankloda funkcionavo, reikia ištaisyti prievartinės sovietinės sistemos negeroves, ir ji dar geriau funkcionuos. Jei mėsos neišveš į Maskvą ir Peterburgą, galėsime laisvai nusipirkti; jei gamyklų netramdys absurdiškais planais, atlyginimai bus dar didesni; jei leidyklų ir redakcijų necenzūruos, bus geriau ir skaitytojams, ir darbuotojams…
Dvasinis ryžtas būti laisvam iš esmės neturėjo jokio ryšio su įsivaizdavimu, kaip ekonomiškai atrodys mano laisvė. Laisvė suvokta kaip kolektyvinis darinys: laisva šalis, o aš kaip buvau, taip ir tebesu jos priklausinys. Labai greitai paaiškėjo, kad tikra laisvė atomizuoja: laisva ne tik šalis – laisvi mes kiekvienas asmeniškai. O kuo daugiau laisvių, tuo mažiau įsipareigojimų. Taip pat ir valstybės įsipareigojimų jos piliečiui. Deja, tie įsipareigojimai vis dar tebėra per dideli, palyginti su valstybės galimybėmis.
Šiandien tiek visuomenė, tiek valdžia yra priėjusi esminę kryžkelę: visuomenė intuityviai suvokia, kad gyvenimas iliuzijomis nebeturi prasmės; naujasis politinis elitas neturi valios pasakyti, kad iš tikrųjų iliuzijų metas baigėsi, reikia gyventi kitaip.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją http://www.veidas.lt/veidas-nr-31-2013-m internete arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.