Liepos 29–rugpjūčio 4 d. minėsime žemaičių krikšto 600 metų jubiliejų. Kokios įtakos Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės raidai turėjo tai, kad žemaičiai, paskutiniai Europos pagonys, 1413 m. buvo pradėti krikštyti?

„Be žemaičių krikšto visa Lietuvos tolesnė istorija būtų buvusi ir labiau duobėta, ir tragiškesnė, ir gerokai skurdesnė, – pabrėžia istorikas dr. Darius Baronas, šia tema parengęs ne vieną mokslinį straipsnį bei knygą. – Žemaičių krikštas nebuvo Naujojo pasaulio atradimas, nebuvo čia tiek sielų kiek Indijoje, Kinijoje ar Japonijoje, kurias ankstyvųjų naujųjų laikų misionieriai buvo pasiryžę gelbėti. Žemaičių krikštas visų pirma – Lietuvos pergalė.“
Deja, nemaža dalis mūsų visuomenės yra linkusi romantizuoti praeities įvykius. Tad, atvirkščiai, reikšmingesniu vadina faktą, kad žemaičiai – paskutiniai pasikrikštiję europiečiai. Be to, neretai didžiuojamasi, kad Žemaitijos gyventojai neva tik dėl atkaklaus priešinimosi ir noro išlaikyti senąsias pagoniškas tradicijas krikštytis pradėjo 30 metų vėliau nei likusi Lietuvos dalis ir beveik puse šimtmečio vėliau nei kitos Europos valstybės, pavyzdžiui, danai, lenkai ar rusai.
Beje, atsiranda net tokių iš piršto laužtų kalbų, kai krikštas lyginamas su žemaičių genocidu. „Taip kalbantys veikėjai yra pasiekę pavojingą iracionalumo dugną. Jeigu kam tokia kvaila mintis šauna į galvą, reikia pa(si)klausti, kas žemaičių krikšto akcijoje buvo tie turkai, kas – armėnai, kiek pagonių gyvybę paaukojo dėl savo „prigimtinio“ tikėjimo. Tokių pagonių neatsirado net tada, kai tam buvo pati palankiausia proga“, – teigia D.Baronas.
Istorikas priduria, kad skaitant lenkų kronikininko Jono Dlugošo aprašymus matyti, jog „parodomosios akcijos“, kai buvo kertami šventieji medžiai, užgesinama amžinoji ugnis, buvo reikalingos siekiant pagonis įtikinti, kad jų dievai jau visai nusilpę ir bejėgiai.

Žemaičiai savo senąjį tikėjimą tiesiog pametė

„Įsivaizdavimas, kad buvo masiškai kertamos šventųjų ąžuolų giraitės, tėra romantizuotas istorijos supratimas. O kalbos, kad žemaičiai krikštyti ugnimi ir kalaviju, – istorinė nesąmonė“, – neabejoja buvęs Lietuvos ambasadorius prie Šventojo Sosto, kultūros istorikas ir filosofas doc. dr. Vytautas Ališauskas.
Pasirodo, atvejų, kai buvo iškirsti šventieji medžiai, per šimtmetį suskaičiuojama vos keliolika. Tiesa, žemaičiams jie darė įspūdį, nes nukirtus šventu vadintą medį nė viena dievybė nepradėdavo nei žaibais svaidytis, nei kitaip pyktį rodyti. Pasak D.Barono, tokiais veiksmais ir juos lydinčiais žodžiais įtikinti, pagonys senąjį savo tikėjimą tiesiog pametė.
Beje, autentiški šaltiniai, kalbantys apie krikšto akcijas 1416 ir 1417 m., visai nemini pagonybės ar jos atributų – žmonės patys miniomis, savo noru ėjo pasitikti krikštytojų. „Tais laikais džiugių minių suvaryti į apsimestinius renginius nebuvo įmanoma, todėl drąsiai galima sakyti, kad didžioji dalis žemaičių savo noru priėmė katalikų tikėjimą. Visą Lietuvos krikštą galima vertinti kaip naujos Konstitucijos, naujojo įstatymo priėmimą“, – pabrėžia D.Baronas.
Istoriko nuomone, didžiuotis tuo, kad buvome paskutiniai pagonys, – visiškas nesusipratimas: „Kuris suaugęs žmogus gali didžiuotis tuo, kad klasėje buvo paskutinis liurbis ar mušeika?“
Apie pirmąsias krikšto akcijas Žemaitijoje išlikę nedaug duomenų, tačiau žinoma, kad krikštyti žemaičius 1413 m. pradėjo Lietuvos valdovai Vytautas ir Jogaila. Jie plaukė laivais Dubysos upe, o kelionę baigė pėsčiomis prie Luokės ant Šatrijos kalno. Manoma, kad būtent čia buvo pagrindinė krikšto vieta, kurioje Vytautas su Jogaila patys vietos gyventojams žemaičių kalba aiškino krikščioniškąsias tiesas ir ragino krikštytis. Atvykus Lietuvos valdovams į Žemaitiją buvo pakrikštyta keli tūkstančiai pagonių, vėliau šį darbą tęsė kunigai.