Lietuvos įvaizdis pasaulyje keičiasi nepriklausomai nuo mūsų norų ir įvaizdžiui gerinti skiriamų milijonų.

“O, jūs iš Lietuvos? Žinau tokią. Tik nepamenu, kokia jos sostinė – didelė gėda to nežinoti žurnalistui”, – apgailestavo vienoje konferencijoje sutiktas Vengrijos žurnalistas, rašantis apie užsienio aktualijas. Nuraminu – nieko tokio, juk nedaug kas žino ir tai, kieno sostinė yra, pavyzdžiui, Podgorica.

“A, tai Podgorica ir yra Lietuvos sostinė!” – nudžiugęs padėtį skubėjo taisyti jaunas vyras, bet pamatęs mano nuostabą visai suglumo ir prisipažino: apie Lietuvą jis žinąs tik tiek, kad ši anksčiau priklausė Sovietų Sąjungai, yra kažkur prie Baltijos jūros, joje labai daug skurdo ir didžiulė korupcija.

Girdėti tai iš vengro truputį keista: pagal korupcijos indeksą ir Lietuva, ir Vengrija patenka į penktąjį pasaulio šalių dešimtuką. Be to, tiek Vengrijoje, tiek Lietuvoje labai panašus skurdo lygis. Tad kito paaiškinimo nėra: “Sprite” reklama neteisi, nes ne troškulys, o įvaizdis yra viskas. Žinoma, jei jis iš viso yra.

Įvaizdis – joks

Visiškai aišku, kad tiems, kuriems reikia, žinių apie Lietuvą nestinga. Bet šį kartą kalbame apie paprastus žmones, kurie gyvena čia pat, šalia mūsų, toje pačioje Europos Sąjungoje, o apie Lietuvą neturi jokio supratimo. Pagauti azarto apie Lietuvą paklausinėjome ir kitų užsienio žurnalistų – norėjome išgirsti, ką jie žino, mano ar bent nujaučia apie šalį, kuri turi pretenzijų vadintis naująja Baltijos tigre, laiko save be galo reikšminga Baltijos regione, neabejoja, kad be Lietuvos tiesiog sužlugtų “Eurovizijos” dainų konkursas, ir didžiai įsižeidžia, jei kas nors nežino, kas toks Arvydas Sabonis. Arba, priešingai, plaka save rykštėmis krūpčiodama, kad žodis “lietuvis” kiekvienam užsieniečiui kelia šiurpą ir siaubą, o užsienio spauda tik ir mirga nuo antraščių apie mūsų tautiečių svetur padarytus nusikaltimus.

Anaiptol. Tie patys užsieniečiai sako, kad taip manyti – irgi susireikšminimas. Kad ir kokie svarbūs jaustumės, mūsų tautiečių nusikalstamumas užsienyje nublanksta, palyginti su albanų ar rumunų. O tie pavieniai atvejai, kai lietuvis iš tiesų įvykdo kokį nusikaltimą, tikrai nepatenka į užsienio šalių nacionalinių dienraščių antraštes.

Mūsų Užsienio reikalų ministerijos užsienio spaudos analizė rodo, kad per pastaruosius metus dažniausiai pasirodydavusi informacija apie Lietuvą buvo neutrali ir paprastai susijusi su ekonomika.

Čia beveik nerašoma nei apie tai, ko bijome, nei apie tai, ką norėtume, kad apie mus rašytų: nei apie stulbinamas užsienio investicijas, nei apie kraują stingdančius lietuvių padarytus nusikaltimus svarbiausiuose Europos žiniasklaidos kanaluose informacijos nėra arba yra labai nedaug.

Tad nereikia taip baimintis ir to, kad štai BBC praėjusią savaitę net parengė specialią laidą apie “Olialia pupyčių” projektą – blondinių viešbutį Maldyvuose. Esą tai galutinai sugriaus visų Lietuvos merginų reputaciją. Anaiptol. Mums atrodo, kad tai nuskamba labai plačiai, bet daugelis užsieniečių tokią informaciją praleidžia pro ausis ir paklausti apie Lietuvą dažniausiai neturi ką pasakyti, kad ir kaip mums dėl to būtų apmaudu.

Štai daug žurnalistinio darbo patirties turinti kolegė iš Anglijos Dhatri N., paklausta, su kuo jai asocijuojasi Lietuva, tik palingavo galva ir prisipažino, kad nors apie mūsų šalį žino daug statistinių faktų ir net gali išvardyti didžiausius miestus, išgirdus mūsų šalies pavadinimą jai į galvą vis tiek neateina jokia kita frazė, išskyrus Rytų Europą. Tad pati padaro išvadą, kad Lietuva – šalis be jokio įvaizdžio.

Daugelio lietuvių įsivaizdavimą, esą Lietuvos įvaizdis neatsiejamas nuo krepšinio, patvirtino nebent žurnalistas prancūzas Simonas R., pirmiausia pareiškęs, kad Lietuva – tai krepšinis, o krepšinis – tai Giedrius Jankauskas. Daugiau jis nežinojo nieko. O štai belgei Charline C. Lietuva asocijuojasi su rusais ir dar su kaimu.

Na, o iš visų kalbintų užsienio žurnalistų bene geriausiai apie Lietuvą informuota kolegė iš Austrijos Katharina W. išpyškina, kad Lietuva – tai religingi žmonės, nemeilė rusams, bulvės arba patiekalai iš bulvių, moteris prezidentė (tai ji ištaria su aiškiai juntama susižavėjimo gaidele), blondinės ir ramios šventės.
Kad užsieniečiai apie Lietuvą nutuokia ne kažin ką, o dirbtinai kuriamą šalies įvaizdį nustelbia susikurti stereotipai, patvirtina ir Paryžiuje jau penkerius metus gyvenanti Goda Climault. Neapsiriksi ją pavadinęs tikra Lietuvos ambasadore: grįždama į tėvynę atostogų, ji kaskart stengiasi kartu pasikviesti ir bent keletą mūsų šalies dar nemačiusių draugų prancūzų. Tačiau pripažįsta, kad jų žinios prieš kelionę būna beviltiškos.

“Prieš važiuodami į Lietuvą net prancūzai, kurie, atrodytų, gyvena vos už 1700 km, apie Lietuvą dažnai nežino visai nieko. Na, gal nebent tai, kad ji kažkur yra, kažkada kentėjo priespaudą ir tai yra maža šalis. Dažnai tai viskas”, – įspūdžius pasakoja Goda.

Molio motiejai

Tokiomis menkomis žiniomis apie Lietuvą nereikia per daug stebėtis. Mat kuriant šalies įvaizdį per pastaruosius penkerius metus nepasistūmėta nė per plauką, nors tokio lėtapėdiškumo kaina – milijardai litų. Ne veltui kalbinta kelionių vadovė ir gidė Lina Kasperavičiūtė-Čeponienė pastebi, kad lietuviai užsienyje dėl savo lėto mąstymo ir pavėluotos reakcijos vadinami molio motiejais.

O diskutuoti apie tai, kad Lietuvai reikia kažkokio įvaizdžio, imta maždaug 1995-aisiais. Nepraėjo nė dešimt metų – ir 2005-ųjų vasarą buvo paskelbtas konkursas Lietuvos įvaizdžiui sukurti.

Po to prasidėjo įtarimai, kaltinimai pinigų švaistymu, skandalai ir visokio plauko nesusipratimai. Lietuvos įvaizdį iš to paties molio, iš kurio ir garsusis Motiejus, mėgino lipdyti “Europos namai”, Turizmo fondas, Lietuvos ekonominės plėtros agentūra, įvairios privačios agentūros, galiausiai – visa tauta.

Ką turime dabar? Žinoma, kad nieko. Pernai sausį sustabdžiusi dar vieną 1,7 mln. Lt vertės Lietuvos įvaizdžio kūrimo programą, Vyriausybė nuo to laiko nepradėjo kurti jokio naujo plano, o ką jau kalbėti apie tai, kad niekaip nesinaudojama ir senuoju, nors jis nepripažintas kaip netinkamas. Iš esmės šiuo metu nėra net darbo grupės, kuri galvotų apie valstybės veidą pasaulio žemėlapyje, o 0,5 mln. Lt kainavę Wally Olinso ir kompanijos “Saffron Brand Consultants” patarimai, kaip kurti Lietuvos įvaizdį pasaulyje, trūnija stalčiuje, nors turėjo tapti tikru Lietuvos proveržiu.

Požiūris keičiasi

Nors negalime pasikliauti dirbtiniu įvaizdžio kūrimu, vis dėlto šiokie tokie procesai vyksta savaime. Belieka džiaugtis, kad tie pokyčiai – į gera.

Pasak Lietuvos įvaizdžio raida besidominčios “Ditmos projektų” kelionių vadovės L.Kasperavičiūtės-Čeponienės, lietuvių įvaizdis užsienyje niekada nebuvo itin geras. Juk ir pirmą kartą rašytiniuose šaltiniuose Lietuva buvo paminėta labai savotiškame kontekste – kai kažkur miškuose lietuvis pagaliu mirtinai užtvojo jaunam, tik prieš porą metų į krikščionybę atsivertusiam šv. Brunonui.

Vėliau Europos literatūroje pasirodydavo sukrečiančių pasakojimų apie laukinius lietuvius, kurie net XVI a. esą dar gyveno su meškomis ir žudė savo žmonas bei skerdė konkurentus. Dar vėliau, jau XX a. viduryje ir pabaigoje, lietuviai laukiniais buvo vadinami dėl to, kad europiečių akyse buvo tiesiog rusai.

Galiausiai, atgavę nepriklausomybę ir ėmę trimituoti apie savo identitetą, gąsdinome užsieniečius prekyba žmonėmis, kontrabanda ir pavieniais, bet žiauriais nusikaltimais. Tačiau reikia pripažinti, kad pastaraisiais metais lietuvių įvaizdis užsienyje gerokai pasitaisė. “Ypač didelių pokyčių pastebiu per pastaruosius kelerius metus – nuo krizės pradžios. Sunkmetis kažkaip prisidėjo prie to, kad lietuviai tapo kultūringesni, europietiškesni, – neabejoja L.Kasperavičiūtė-Čeponienė. – Jie nesielgia kaip laukiniai, jų niekas nepainioja su rusais, lietuvių grupes noriai pasiima užsienio miestuose dirbantys gidai, nes žino, kad mūsų tautiečiai nekels problemų, nepridarys gėdos”, – įspūdžiais dalijosi nuolat su lietuviais po užsienį keliaujanti moteris.

Rezultatas – mus itin palankiai vertina Austrijos, Vokietijos ir Šveicarijos gyventojai. Mažesnį siaubą keliame ir žodį “lietuvis” išgirdusiems Skandinavijos šalių piliečiams. Galiausiai ir kitose Europos bei pasaulio šalyse dabartinis lietuvio įvaizdis yra nebepalyginamas su tuo, kuris buvo, tarkime, prieš dešimtmetį.

Juk anuomet net garsus JAV aktorius Melas Gibsonas pareiškė, kad lietuviai – aštriadančiai, kažkodėl būtinai su kuokomis slampinėjantys po jo pamėgtą paplūdimį, o užsienio filmuose pasirodantys personažai lietuviai būdavo arba nusikaltėliai, arba pigios merginos, arba tokie neigiami personažai, kaip siaubingą vaikystę išgyvenęs Hanibalas Lekteris.

Dabar Lietuvos įvaizdis kur kas geresnis, nors žinių apie mūsų šalį nėra daug. Užsieniečiai nebemano, kad mūsų gatvėse siautėja banditai ir nebaudžiamos stoviniuoja prostitutės. “Taip, mūsų šalis vis dar laikoma pigia, ir dažnai čia atvykstama norint nebrangiai ir smagiai praleisti laiką, bet niekas nemano, kad čia būti nesaugu, o lietuvius laiko draugiškais ir nuoširdžiais žmonėmis, kurie visada padės nutikus nelaimei”, – apibendrina gidė.