Kai praėjusį penktadienį vėlų vakarą užbaiginėjome „Veido“ numerį, o ankstų šeštadienio rytą jį prarijo spaustuvės mašina, negalėjome įsivaizduoti, kad jis šitaip nedovanotinai prasilenks su laiku. Savaitraščiai pasmerkti šiai prigimtinei ydai. Bet kad šitaip… Šiandieninis „Veido“ „popierinis“ numeris – vis dar tame laike, kuriame Lenkijos prezidentas Lechas Kaczynskis – vis dar Lietuvos prezidentės Dalios Grybauskaitės svečias, ir mums vis dar rūpi pavardžių rašybos problema, kaip viena iš praėjusios savaitės aktualijų. Tame laike mūsų dailininkas Ramūnas vis dar turi teisę nupiešti draugišką Lenkijos ir Lietuvos valstybių vadovų šaržą, nes dar neįvyko ir neturi įvykti jokia tragedija. Bet ji vis tiek įvyksta. Ji tokia neįtikėtina, tokia skaudi, joje tiek sąsajų, kad gedulas užlieja visą Europą, Rusiją, Ukrainą. Jis tvinsta per kraštus ir visiškai nėra kur dėtis su tuo „Veido“ puslapiu, pasimetusiu laike. Nebent atsiprašyti ir paprašyti, kad suprastumėte: didžiojoje tragiškų atsitiktinumų ir sutapimų virtinėje tai mikroskopinė salelė iš gedulu nepaženklintos dienos.