Trečiadienį Teatro arenoje – A.Areimos režisuotos operos „Faustas“ premjera.

Tiems, kas žiūrėjo Artūro Areimos režisuoto „Julijaus Cezario“ premjerą rudenį, artėjant rinkimų karštinei, rekomenduotume pasitaikius progai pamatyti šį spektaklį dar kartą. Daug ko nebeatpažinsite, o finalo su spalvingu ir triukšmingu rinkimų „bushido“ turnyru apskritai nebeliko. Vietoj to – dvi viena priešais kitą sustumtų stalų eilės, greičiausiai simbolizuojančios Seimo valdančiuosius ir opoziciją. Dvi viena į kitą agresyviai nukreiptų žirklių, spektaklyje atitinkančių Williamo Shakespeare’o pjesės durklus, poros. Ir – skambantys mobilieji telefonai, kažkam siūlantys užimti partijos pirmininko („koks skirtumas, kokios partijos…“), kažkam – kultūros ministro („na taip, teatre esu buvęs…“) postus. Žodžiu – porinkiminės šiltų vietelių dalybos tarp savų draugelių, kuriose su atkakliai tylinčiu mobiliuoju rankose lieka vienintelis „lankstusis“ Antonijus, ištikimasis Cezario draugas, po sąmokslo prieš Romos imperatorių sutikęs tarnauti jo žudikams.
Režisierius neslepia, kad prieš naują „Julijaus Cezario“ vaidinimų seriją su spektaklyje pasirodančiais savo kurso draugais repetavo iš naujo. Tai, beje, jis daro kaskart, kai vieno ar kito teatro repertuare artėja jo režisuoto spektaklio rodymas. Aišku, ne kiekvienas pastatymas reikalauja tokių radikalių „revizijų“, kaip į politinio gyvenimo aktualijas orientuotas „Julijus Cezaris“ arba taip pat šiuolaikiškai interpretuoti Friedricho von Schillerio „Plėšikai“ Kauno dramos teatre. Be to, A.Areimos spektaklių tiek sostinės, tiek Kauno, neseniai virtusio nuolatine režisieriaus būstine, teatruose nuolat daugėja, tad ir suspėti kiekvieną savo „kūdikį“ palydėti scenon „už rankutės“ tampa vis sudėtingiau.
„Kas pasakė, kad teatro režisierius – romantiška profesija? Neįžiūriu savo darbe didelės romantikos. Teatras – tai savęs išardymas, vidinė kaita, kuri anaiptol nėra kažkoks pakylėtas procesas. Shakespeare’o ar Schillerio dramų tekstai, tiesiogiai perkelti į nūdienos sceną, šiandien tegali skambėti ironiškai. Tai ir mėginome perteikti, statydami „Julijų Cezarį“, – tvirtina režisierius.
Kai Antonijus painiodamasis deklamuoja monologą apie durklą, pervėrusį narsią Cezario širdį, Kaska jį negailestingai sustabdo: „Ką pezi? Čiagi žirklės.“ Nes nūdienos pasaulyje valdinių pakantumo ribas peržengę valdovai sunaikinami žirklėmis bei kitomis „kabinetinio poveikio“ priemonėmis.

„Faustas“ beprotnamyje

Ir štai dar viena šiuolaikiška klasikos interpretacija – garsiojo Johanno Wolfgango von Goethe’s kūrinio motyvais sukurta Charles’o Gounod opera „Faustas“ – pirmasis susidūrimas su operos žanru jauno režisieriaus kūrybinėje karjeroje. Tačiau A.Areima tvirtina nesureikšminąs to, kad tenka kurti konkrečios partitūros rėmuose, nes, jo nuomone, ir literatūriniai tekstai, ir vizualiniai kontekstai gali būti laikomi ne mažiau nei muzika įpareigojančiomis duotybėmis.
„Peržvelgęs kitus „Fausto“ pastatymus, pasigedau originalių interpretacijų. Tai labiau chrestomatiniai bandymai atkurti partitūrą ir kartu charakterį mokslininko, uoliai įnikusio į savo darbus ir vėliau šėtono pagalba įsigeidusio susigrąžinti tai, ką gyvenime praleido. Tokius žmones, pernelyg įnikusius į save, dažnai vadiname išprotėjusiais keistuoliais. Todėl savo pastatyme ir akcentuojame beprotnamį, kalbame apie visuomenę, nesuprantančią psichinę negalią turinčių žmonių, juos atstumiančią. Nors statistiškai tokie žmonės anaiptol nėra pavojingi: jie įvykdo gerokai mažiau nusikaltimų, nei sveikųjų statusą turintieji“, – primena režisierius.
Dažnai už beprotybės ribos patenka ypatingais gebėjimais apdovanoti žmonės. Ruošdamasis spektakliui, A.Areima bendravo su Lietuvos psichiatrų asociacijos prezidentu Alvydu Navicku teigiančiu, kad šiais laikais iš principo būtų įmanoma genetiškai pašalinti visas psichines ligas. Tačiau kyla klausimas, ar visuomenei tokiu atveju negresia prarasti iškiliausiųjų ateities genijų?
Fausto mylimosios Margaritos partiją operoje atliks sopraninas Viktoras Gerasimovas. Režisierius teigia, kad tai ne jo idėja – jis ėmėsi darbo jau suformuotame atlikėjų kolektyve. Tačiau nuo pat savo darbo teatre pradžios nepriėmė ir nepateisino klasikinių interpretacijos mokyklų, nurodančių, kaip teisingai statyti, tarkim, Antono Čechovo ar W.Shakespeare’o pjeses.
„Argi tas taisykles nustatė patys dramų autoriai? Dar daugiau sustabarėjusių traktuočių, dirbtinio rankų laužymo išlikę operos pasaulyje, nors pastaraisiais metais tradicijos ir čia dažniau klibinamos – atsisakoma įgrisusių klišių. Man patinka, kaip operos žanre dirba Robertas Wilsonas ir Krzysztofas Warlikowskis. Jie scenoje sukuria savo estetiškai stilizuotus pasaulius. Dar man labai patinka drąsus, atviras, konstruktyvus, pompastinei rusų mokyklai savo esme priešingas vokiečių teatras“, – neslepia Artūras.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją internete http://www.veidas.lt/veidas-nr-12-2 arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.