Kieno įtakai pasiduos žlugusia valstybe vadinama Libija: paramą žadantiems Vakarams ar ginklus tiekiančiai ir naftą perkančiai Rusijai?

Šioje laidoje: Vyriausybės programos priemonių planas – nieko konkretaus? Komentuoja Seimo narys Dainius Kreivys, o apie energetinio saugumo nuoštas jame pasakoja Seimo energetikos komisijos pirmininkas Virginijus Poderys. „Trijų raidžių“ problema – Lietuvos teismuose. Interviu su VšĮ „Europos žmogaus teisių fondas“ atstove teisininke Evelina Baliko. Daugiau laidų, komentarų ir straipsnių – www.iskauskas.lt, „Penki TV“ kanalu „YouTube“, [...]

Baltarusijoje savaitgaliais vykstantys protestai gali tapti įprasta laisvalaikio leidimo tradicija šalies „veltėdžiams“. Arba išsirutulioti į naują, niekieno dar neaprašytą scenarijų su nenuspėjama pabaiga.

Lietuvos versle šiandien vyrauja gan optimistinės nuotaikos. Pasak VšĮ „Versli Lietuva“ parengtos tendencijų apžvalgos, vidaus paklausa auga, gerėja įmonių kreditavimas, didėja pelnai. Tai skatina naujų įmonių kūrimą, savarankiškai dirbančiųjų skaičiaus didėjimą ir esamo verslo plėtrą. Net sunku patikėti, kad mažiau nei tris milijonus gyventojų turinčioje Lietuvoje įregistruota per 70 tūkst. įmonių.

Savaitraštis „Veidas“ jau septynioliktą kartą išrinko Metų vadovą – žmogų, kuris ne tik sugeba sėkmingai auginti ir plėsti įmonę, kuriai vadovauja, didinti inovatyvių produktų gamybos, eksporto apimtis ir kurti didelę pridėtinę vertę, o iš kitų išsiskiria unikaliais sprendimais ir lyderio gebėjimais, bet ir kuria naujas darbo vietas bei puikiai žino, kad be patikimo užnugario – motyvuotų darbuotojų komandos – norimų rezultatų nepasieks, todėl pelnu dalijasi ir su kolektyvu, kuriam vadovauja, ir su visuomene.

Hikikomori“ – japoniška sąvoka, skirta apibūdinti žmonėms, kurie savo noru visiškai atsisako socialinio gyvenimo ir niekada ar beveik niekada neišeina iš namų, o kartais ir iš kambario. Juos galime laikyti moderniųjų laikų atsiskyrėliais. Nors tokių atvejų fiksuojama ir kitose Rytų Azijos valstybėse, tačiau tik Japonijoje savanoriškas atsiskyrimas nuo visuomenės tapo rimta socialine problema.

Kai 1989 m. laivų mašinų ir mechanizmų specialisto diplomu nešinas A.Šileika atėjo į AB „Vakarų laivų gamykla“ (VLG), jį, kaip ir daugelį jaunų specialistų, paskyrė dirbti meistro padėjėju viename iš įmonės cechų. Po poros metų jis tapo jau kito cecho viršininko pavaduotoju, dar po metų grįžo į pirmąjį cechą, bet jau jo viršininku, dar po dvejų tapo VLG gamybos direktoriumi, o nuo 2001-ųjų jis – įmonių grupės, vienijančios 18 bendrovių, kurios specializuojasi laivų statybos, remonto ir modernizavimo, didelių ir sudėtingų metalo konstrukcijų bei įrenginių gamybos, uosto krovos darbų, inžinerinio projektavimo ir kitose srityse, generalinis direktorius.

Skaitydamas dramatiškas Lietuvos spaudos antraštes apie nemažėjantį išvažiuojančių Lietuvos gyventojų skaičių ir niūrias prognozes, kad kažkam iš mūsų „paskutiniam teks užgesinti šviesą“, susimąstai. Taip, tendencijos, bent jau šiuo metu, nėra džiuginančios. Galima tai paaiškinti laikinumu. Pagerėjus ekonominei situacijai pagrįstai tikimasi, kad nemažai išvažiavusiųjų sugrįš, – tai patvirtina ir kitų šalių pavyzdžiai (toli nereikia eiti – pasižiūrėkime į Airiją). Ne veltui Vyriausybės lygiu prabilta apie skatinimo sugrįžti strategiją. Tai labai svarbu. Nebūtina kurti dar vieną valdišką struktūrą emigrantų sugrįžimui skatinti. Tiesiog, reikia gerinti ekonominę ir socialinę aplinką (puoselėti toleranciją, pagarbą žmogui), siūlyti mokestines ir kitas lengvatas grįžtantiems.

Kai Saulius Skvernelis, dar kaip kandidatas į premjerus, atsakinėjo į Seimo narių klausimus, konkretybių vengė sakydamas, kad tai dar ne tas etapas. Kai jis pristatinėjo Vyriausybės programos projektą, kritiką dėl nekonkretumo atmetė motyvuodamas, kad tai ne tas žanras: įstatymuose numatyta, kad po to, kai Seimas pritaria Vyriausybės programai, ši privalo per tris mėnesius patvirtinti savo programos nuostatų įgyvendinimo prioritetines priemones.

„Lietuviški ženklai pasaulyje“ – taip šį kartą vadinta Vilniaus knygų mugė. Ta mugė, kuri padeda auginti skaitančią kartą. Ta, kuri kiekvienais metais ir džiugina, ir nuvilia. Ta, kurioje įstringi spūstyje ir baiminiesi, kad visiems laikams liksi LITEXPO rūmuose.

Dabar startuolių matome šimteriopai daugiau nei prieš penketą metų. Tačiau dideli skaičiai neatskleidžia tikrosios tiesos – kiek startuolių išgyvena. Kaip sako Silicio slėnio ekspertai, vien gera idėja mažai ko verta.

Vilniuje, Taikomosios dailės ir dizaino muziejuje ir Vilniaus paveikslų galerijoje, veikia dvi įdomios parodos – „Šilko kelias. Senoji Kinijos dailė“ bei „Nikolajus Rerichas ir Latvija“. Parodos nukelia į labai tolimas šalis, panardina į nematytas formas, raštus, potėpius.