Ko galima tikėtis iš jaunosios kartos, kuri savų ambicijų ir norų įgyvendinimą vertina labiau nei naudą, kurios galiausiai pajėgs suteikti visuomenei?

Jie daug keliauja ir yra išsilavinę. Jie siekia kuo daugiau įvairesnės patirties, žinių, naujų įgūdžių ir mėgsta naujus žmones. Jie neprisiriša prie vieno darbo, vienos šalies, vienos krypties. Šeima jiems ne prioritetas – „gal po trisdešimties metų, o gal dar vėliau“. Jie nemažai investuoja į save ir jaučia, kad tai jų teisė, nes tai juk jų gyvenimas, kurį teturi vieną. O štai dažnas vyresnis žmogus kraipo galvą ir abejoja, ar tokios klajonės duos ką nors vertingo, ir vadina juos egoistais, gyvenančiais tik savo malonumui.
Tokie yra didelė dalis jaunų žmonių Lietuvoje. Vis dėlto ar tai taip blogai, o gal tokie žmonės kaip tik ir taps, kad ir vėliau, tais pokyčius lemiančiais žmonėmis, kurių mums taip trūksta?
Pasauliui tapus dideliu globaliu kaimu ir atsiradus daugiau galimybių bei informacijos, ši karta tarsi atsidūrė tarp dviejų girnapusių: ji puoselėja didesnes ambicijas ir yra pasirengusi kur kas labiau rizikuoti, bet kartu yra kur kas labiau sutrikusi ir ilgiau ieško savo vietos po saule. Toks blaškymasis ir siekimas pirmiausia įgyvendinti savo norus vyresnėms kartoms kelia nerimą, kad daug jaunų žmonių taip ir nugyvens beklajodami, ir kažin ar visos didelės investicijos į savo patirtį bei žinias galiausiai kristalizuosis į kažką naudinga.

Betiksliai ieškojimai anksčiau ar vėliau tampa tikslingi?

29-erių metų Marija Kavaliauskaitė, geriau žinoma kaip Maria Cavali, šiuo metu dirba fotografe Nyderlanduose. Porą pastarųjų metų ji šiek tiek sulėtino tempą, bet iki tol mergina tikrai neužsisėdėdavo vienoje vietoje ar prie vieno dalyko. Studijuodama ir politologiją (veikiau dėl tėvų bei senelių, o ne dėl savęs), ir fotografiją, tuo pačiu metu ji daug keliavo ir dirbo užsienyje.
Pasaulis netruko tapti gana mažas: M.Kavaliauskaitė dirbo „AirBaltic“ stiuardese, vasaromis keliaudavo į užsienį dirbti „studentiškų darbų“ (pavyzdžiui, aukle Prancūzijoje ar drabužių pardavėja Anglijoje), o galiausiai po studijų darbai ją nuvedė į Nyderlandus, Monaką bei Jungtinius Arabų Emyratus. Štai ten būdama ji ir suprato, kad daro visai ne tai, ką norėtų, taigi metė darbą, nusprendė padaryti pertrauką ir apgalvoti, ką veikti toliau. Puiki dingstis tam buvo JAV Nevados dykumoje vykstantis „Burning man“ festivalis, prie kurio organizavimo ji prisidėjo. Po šio renginio mergina tvirtai apsisprendė gyventi Amsterdame ir rimtai siekti fotografės karjeros.
„Pagaliau jaučiuosi tikrai laiminga. Linkiu kiekvienam žmogui daryti tai, ką jis mėgsta. Nors dirbti tenka tikrai labai daug (iš tikrųjų niekas čia tavęs nelaukia, turi būti dukart geresnis už olandus, kad galėtum dirbti tą patį darbą kaip ir jie), bet tai teikia malonumo“, – džiaugiasi savo sritį atradusi ir joje įsitvirtinanti M.Kavaliauskaitė.
Jos manymu, kai atsirado daugiau galimybių ir sumažėjo atstumai, natūralu, kad žmonėms tapo sunkiau atsirinkti, ko jie iš tikrųjų nori, tačiau tai nėra blogai. Dažniausiai tai vis tiek į ką nors pavirsta.
„Kai atrandi save, pradedi klajoti tikslingai. Seniau mano keliavimas buvo labiau blaškymasis, kažko ieškojimas, be to, kadangi nebuvau nieko susikūrusi, nebuvo sunku ir palikti. Negalima nepaminėti ir to, kad būdama jaunesnė laikiausi valiūkiško požiūrio, jog viskas įmanoma, tad net neturėdama pinigų keliaudavau toli ir visada tikėdavau, kad susirasiu darbą, kad viskas kaip nors savaime susidėlios gerai. Tiesa, ir dabar mano kelionių noras vis dar nenumalšintas (kas nors pasiūlytų imtis projekto Honkonge – tikrai sutikčiau), tik dabar noriu ne šiaip sau keliauti, bet sieti keliones su savo veikla“, – aiškina M.Kavaliauskaitė.
Mergina sutinka, kad ją galima pavadinti egoiste, tačiau, pasak jos, tik pati būdama laiminga ji gali šalia esančius žmones padaryti laimingus ir sukurti kažką tikrai vertinga.

Namai ten, kur atveda tikslai

Raimondas Balužis taip pat niekada nebuvo linkęs apsiriboti vien Lietuvos siūlomomis galimybėmis. Įstojęs studijuoti filosofijos Vilniaus universitete, čia jis praleido tik tris savaites, nes netrukus sužinojo, kad jį priėmė ir Vienos universitetas Austrijoje. Kadangi po metų studijų pradėjo labiau pasitikėti savo vokiečių kalbos žiniomis ir pamatė, kad studijoms reikia skirti kur kas mažiau laiko, R.Balužis nutarė pradėti ir meno istorijos studijas.
Baigęs filosofijos magistrantūrą Austrijoje, pernai jis grįžo į Lietuvą ir Lietuvos pirmininkavimo ES Tarybai laikotarpiu įsidarbino Užsienio reikalų ministerijoje ryšio pareigūnu (jo užduotis buvo pirmininkavimo renginių koordinavimas su Austrijos delegacijomis ir ambasada). Pasak Raimondo, darbo laikinumas jam buvo vienas pranašumų, nes Lietuvoje jis vis vien neketino ilgai užsibūti. Artimiausi jo planai – filosofijos doktorantūros studijos vokiškai kalbančioje šalyje.
Raimondas džiaugiasi, kad po Lietuvos pirmininkavimo ES Tarybai pasibaigus darbui ir likus šiek tiek laiko iki stojimo jis galės išmokti tam tikrų reikalingų dalykų ir galės parašyti porą straipsnių, kurie padidins jo šansus stojant. „Galima sakyti, tai buvo atostogos. Jei šiemet, kaip planuoju, gausiu doktoranto – profesoriaus asistento vietą, tai tikriausiai daugiau nebeteks dirbti kitokio darbo, nei akademinio, tad ligšiolinė patirtis buvo įdomus nuotykis“, – dėsto R.Balužis.
Nei miestas, nei šalis jam niekada nebuvo itin svarbūs, nes pagrindinis jauno vyro prioritetas visada buvo kuo geresnis jo akademinių gebėjimų ugdymas, ir pagal tai jis rinkosi ir universitetus, ir gyvenamąsias vietas, atsisakydamas tokių dalykų, kaip nuosavo būsto planai ar proga gauti didesnį atlyginimą. „Mano požiūris toks, kad turiu daryti tai, ką geriausiai sugebu“, – savo motyvaciją taip tvarkyti gyvenimą paaiškina R.Balužis.
Daugybę valstybių (neretai autostopu) išmaišiusi, daug savanoriavusi, o šiuo metu Malmėje (Švedijoje) gyvenanti ir į lyčių studijas pasinėrusi Vilija Židovainytė taip pat nėra prisirišusi prie vienos vietos ir nežino, kur galiausiai apsistos, – pastaraisiais metais ji jau išmoko nebekreipti didelio dėmesio į visuomenės su ja siejamus lūkesčius.
„Lietuvoje jaučiau pareigą būti tokia, kokią mane nori matyti visuomenė. Iš tikrųjų, kai buvau jaunesnė, sėkmingai gyvenau pagal visas tas nerašytas taisykles: buvau gera mokinė mokykloje, vėliau labai gera studentė universitete, kitaip tariant, tikrai pavyzdingas, visų giriamas vaikas. Tėvai iš manęs labai daug tikėjosi, vylėsi, kad tapsiu „dideliu žmogumi“, – juk tokia protinga mergaitė. Vis dėlto man po truputį kaupėsi pasipriešinimas ir galiausiai pasakiau „ne“ – turiu tik vieną gyvenimą ir nenoriu gyventi pagal modelį mokykla–universitetas–darbas–vedybos–vaikai–skyrybos“, – atvirai dėsto mergina.
Taigi baigusi politologiją ji atliko praktiką Užsienio reikalų ministerijoje, vėliau prisidėjo prie vieno projekto. “Po to man pasiūlė darbą, ir štai tada iškilo pasirinkimo dilema. Tada galėjau išpildyti visas savo tėvų svajones, padaryti tai, ko žmonės iš manęs tikisi, bet vis dėlto galiausiai supratau, kad tai ne man: negaliu imti ir „nusėsti“ kažkokios ministerijos kabinete su darbiniu kostiumėliu ir rūšiuoti popierius ar atsakinėti į elektroninius laiškus. Aš turiu pasinaudoti proga ir daryti tai, ką aš noriu“, – prisimena V.Židovainytė.
Atsisakiusi darbo ji pusmečiui iškeliavo į Angliją ir ten apsisprendė, kad nori keliauti savanore į Armėniją, kur Raudonajame Kryžiuje dirbo su seneliais pabėgėliais iš Azerbaidžano, taip pat šiek tiek savanoriavo Gruzijoje po jos karo su Rusija. Toliau buvo ilga keletą mėnesių trukusi kelionė autostopu į Lietuvą, o iš čia keliai vedė į Belgiją, vėliau Prancūziją, galiausiai nubloškė į Švediją.
„Išmokau, kad svarbiausias žmogus mano gyvenime esu aš ir svarbiausia, ką turiu užtikrinti savo gyvenime, – kad jausčiausi laiminga ir galėčiau save realizuoti. Tik į save įsiklausantis žmogus gali kažką pakeisti“, – įsitikinusi V.Židovainytė.