Iš plieninės magnolijos, kaip “The Economist” buvo pakrikštijęs Dalią Grybauskaitę jai tapus Lietuvos prezidente, ji nuleista į kitą – metų skandalistės poziciją. Nors prezidentei ir už tai ačiū. Priešingu atveju Lietuva gal būtų gavusi nominaciją, pavyzdžiui, už valstybės pavertimą televiziniu išgyvenimo šou, nes juk ES pirmaujame pagal krizės metais smarkiausiai nukapotas algas.

O ir tie “The Economist” vardijami D.Grybauskaitės išsišokimai – gal išsišokimai tik iš proamerikietiškų pozicijų. Jei JAV prezidentas, parinkdamas sau kompaniją garsiajai vakarienei Prahoje, tarsi perbraižė Europą pagal tai, kurias valstybes ir dar kokio rango personą iš kurios pakviesti, tai gal D.Grybauskaitė teisi, pademonstravusi, kad neturėtume jaustis menki vien todėl, jog esame maži.

Negali ginčytis, išsišokėliškai atrodo D.Grybauskaitės rankų spaudinėjimas paskutiniu Europos diktatoriumi vadinamam Baltarusijos prezidentui. Tačiau ir šiuo klausimu turbūt nėra naivuolių, manančių, kad tai ES valstybės prezidentė daro be ES palaiminimo, o gal net paraginimo. Žinoma, prezidentė savo “pasakiau tai, ką norėjau pasakyti” kartais pasako tai, ko geriau jau visai nesakyti. Juo labiau kad vis tiek vėl ima ir drėbteli kad ir apie tą patį Aleksandrą Lukašenką kaip apie stabilumo garantą, ir toli gražu ne privačiame pokalbyje.

Tačiau šįsyk, matyt, vėl plaksimės dilgėlėmis ne tiek dėl to, kad “The Economist” mūsų prezidentę pavadino išsišokėle, kiek – kad estai pelnė Auksinio kaliko titulą, tuo dar kartą sustiprindami mūsų nevisavertiškumo kompleksą. “The Economist” prilygino triumfui tai, kad Estija, vos prieš 20 metų atsikračiusi sovietinės okupacijos, dabar praktiškai vienintelė atitinka visų svarbiausių Europos klubų taisykles.

Beieškodama atsakymo, kodėl jie nuolat už mus geresni, vis prisimenu interviu su Estijos ministru pirmininku Andrusu Ansipu. Aš jo klausiu apie biudžetą, o jis vis atsako apie mokesčių mokėtojų pinigus. Neteko per visus beveik 21 nepriklausomybės metus girdėti, kad nors vienas Lietuvos premjeras, prezidentas, Seimo vadovas ar politikas biudžetą būtų nuolat vadinęs tuo, kuo jis ir yra, – mokesčių mokėtojų pinigais.

Be abejo, ir mes ne iš kelmo spirti: štai pasiryžome pritraukti investicijų ir – pagaliau! – po ilgų Andriaus Kubiliaus vojažų po pasaulį pagal investicijas aplenkėme net tuos auksinius kalikus estus. Štai kaip svarbu teisingai išsikelti tikslą ir jo siekti. Tik ir vėl: matyt, kažkaip kitaip mes mąstome, jei paklaustas apie iššūkius mūsų premjeras neužsikirsdamas kartojo – subalansuoti biudžetą, paskui atsirado mistinis planas tapti regiono moderniųjų technologijų lyderiais. O jo estiškasis kolega prioritetus vardijo taip: padidinti gimstamumą, pailginti gyvenimo trukmę, propaguoti sveiką gyvenimo būdą, kelti produktyvumą, kurti patrauklią aplinką verslo investicijoms, kurios ir sukurs naujų darbo vietų.

Kitaip mąstome. Todėl kitokie ir laimėjimai. Todėl ir kitokie metų titulai.